Interviu su Raimonda: kol esu jauna, turėčiau išbandyti kuo daugiau

Sveiki. Ko visi tokie ne atktyvūs?! Na, šį vakarą aš jums pateiksiu dar vieną, jau trečiajį interviu. Mano pašnekovė, labai veikli, įdomi mergina. Kaunietė Raimonda Girnytė mėgsta rašyti istorijas. Laisvalaikį ji praleidžia tikrai turiningai ir stengiasi laiko nešvaistyti veltui.

Gyveni tikrai aktyvų gyvenimą. Ar nuo to nenukenčia mokslai? Kaip viską suderini?
Na, manau, kol esu jauna, turėčiau išbandyti kuo daugiau. Mokslai nuo to nenukenčia - tiesiog reikia suderinti dienotvarkę. Žinoma, kai kada reikia atsisakyti kažkokios veiklos, nes ji kertasi su egzaminais, o man mokslai visuomet išliko pagrindinis prioritetas. Tokiu atveju klausimas "Ką pasirinkti?" net nekyla. Tačiau džiaugiuosi, jog turiu gerą galvą ir mokytis man nėra sunku. Nereikia labai stengtis, sėdėti ilgai prie knygų, todėl tą sutaupytą laiką stengiuosi panaudoti kuo prasmingiau ir įdomiau.

Kokie tavo hobiai?
Laisvalaikį leidžiu kaip ir kitos paprastos mano amžiaus paauglės - susitinku su draugėmis, klausau muzikos. Labai mėgstu eiti į teatrą, kiną, koncertus. Laisvalaikiu piešiu ir mokausi užsienio kalbų bei savanoriauju.

Gal galėtum pasakyti kur savanoriauji? 
Dalyvavau neseniai pasibaigusiame projekte "If i were you" kurį rengė organizacija AIESEC. Jo metu į mūsų mokyklą atvyko keli studentai iš užsienio ir dalinosi savo papročiais, tradicijomis, patirtimi, kartu su mumis aptarinėjo įvairias visuotines problemas, pasakojo apie savo šalies kultūrą, rengė būrelius ir netgi mokė gaminti nacionalinius patiekalus. Taip pat su mokykla kasmet per įvairias šventes lankau neįgalius vaikus. Su šią vasarą pas mus atvažiuosiančiomis savanorėmis ispanėmis taip pat dalyvausiu visuomeniniuose krikščioniškuose renginiuose.

Raimonda piligriminiame žygyje, Šiluvoje.

Turėtų būti smagu! Minėjai, kad laisvalaikiu mokaisi kalbų. Kokios jos? 
Na, mokykloje išmoktų anglų ir rusų kalbų man neužtenka. Dabar lankau ispanų pamokas, kad galėčiau susikalbėti su atvyksiančiomis savanorėmis. Visuomet troškau mokėti prancūziškai, o visai neseniai mane sužavėjo italų kalba. Tačiau dvi pastarąsias mokausi savarankiškai, tad postūmis dar nedidelis. Bet viliuosi, kad ateityje galėsiu jomis kalbėti pakankamai laisvai.

Kokia knyga/ filmas paliko didžiausia įspūdį? Apskritai, kokias knygas ar filmus rekomeduotumei mūsų skaitytojams?
Oh, labai sunku būtų išskirti kokią knygą ar filmą, nes visi jie kažkuo įspūdingi ir lenkia kitus. Iš knygų smarkiai įsiminė Colleen McCullough "Erškėčių paukščiai", kurią skaitė dar mūsų tėvai. Knyga verčianti susimąstyti, ką gali pirmoji meilė ir ar jai egzistuoja tokios kliūtys kaip amžius ir šventa priesaika. Viena geriausių mano skaitytų knygų yra Daphne du Maurier "Rebeka" - taipogi istorija apie meilę, tačiau šį kartą dramatiškesnė, parodanti skaudžiąsias jos puses. Puiki Christopher Priest knyga "Prestižas". Paslaptings, tamsus ir intriguojantis pasakojimas apie magiją, išdavystes ir amžiną dvikovą tarp dviejų geriausių to meto iliuzionistų.

Filmai? Turėčiau išskirti režisierių Christopher Nolan. Jis dirba prie savo filmų ilgai, tačiau visuomet juos išbaigia iki galo ir paverčia tikrais šedevrais. "Prestižas" (pastatytas pagal anksčiau minėtą knygą), "Pradžia" - vieni geriausių ir įspūdingiausių mano matytų filmų. todėl, kad dievinų sudėtingus, psichologinius filmus. Taip pat yra gerų istorinių filmų, kaip "Admirolas", "Pearl Harboras". Tačiau pačio geriausio filmo (tiksliau serijos) vardą užsidirbo Krikštatėvis. Trilogija apie mafijos gyvenimą. Daug kas pasakys kad jis skatina žiaurumą, tačiau tikroji filmo idėja kita. Tai pasakojimas apie žmones, kuriems šeima yra svarbiausias dalykas gyvenime. Pasakojimas apie pasiaukojimą, praradimo skausmą ir tikrąją išdavystės kainą. Kino juosta, priverčianti susimąstyti.
Jūsų skaitytojams siūlau negaišti laiko banaliems knygų bei filmų siužetams. Tikras, geras kūrinys yra toks, kuris pasibaigęs dar ilgai verčia jus apie jį mąstyti. Jis skatina galvoti, iškelia daugybę esminių gyvenimo klausimų ir verčia jus ieškoti į juos atsakymų.

Žinau, kad kuri istoriją. Apie ką ji? 

'Leidimas žudyti' viršelis.

Taip, tu teisi - kuriu istoriją pavadinimu "Leidimas žudyti". Tai pasakojimas apie samdomą žudiką Danielį ir jo gyvenimą. Jis žudo žmones už pinigus ir leidžia dienas visiškai vienas, nes neturi draugų, išskyrus darbo partnerę Aną. Tačiau vieną dieną vykdydamas užsakymą, jis pamato ir įsimyli mafijos boso dukterį Rebeką. Nuo tada, situacija tampa kebli, kadangi Danielis negali suartėti su jokiu žmogumi, nes kiltų pavojus jo profesijai iškilti į viešumą. Antra - Rebeka susižadėjusi su žinomu gydytoju Gabrieliu, kuris, nepaisant nusisekusios karjeros, yra gana keistas, tarsi kažką slėptų. Ir trečia - naktimis Danui vis pasirodanti balerina kruvina suknele, kuri kažkaip susijusi su didžiąja vyro gyvenimo tragedija, pastūmėjusia į žmogžudystes. Taigi, tai istorija, kurioje siekiu žmones perkainoti vertybes, tokias kaip meilė, gyvybė, draugystė ir pamąstyti, kur baigiasi žmogiškumas.

Kas paskatino pradėti rašyti?
Jau nuo pat mažens rankose nešiodavausi knygą. Pamilau sukurtus pasaulius ir įsimintinus veikėjus iš pirmo žvilgsnio. Kiek paūgėjusi supratau, kad lietuvių kalba man gerai sekasi, neturėjau problemų kurdama rašinius, o galvoje visada sukdavosi daugybė įvairiausių minčių, tad paklausiau savęs: "Gal reikėtų pabandyti ir man?" Pabandžiau ir taip įsitraukiau į rašymą, kad nėra nė dienos, jog nepagalvočiau apie siužeto posūkius, veikėjų charakterio bruožus ar dialogų frazes. Tai tapo mano gyvenimu.

Dabar daug merginų rašo istorijas. Ar sunku 'prasimušti' ir
užsitarnauti skaitytojų?
Dabar nemažai merginų ima rašyti savo istorijas - tai puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Tačiau nemanau, kad dėl šios priežasties kūryba gali būti atmestinė. Reikia žinoti, ką nori pasakyti, turėti gerą idėją. Deja, daugelis rašymu užsiimančių merginų į kūrybą nežiūri rimtai. Jos nesivargina sugalvoti įdomesnio siužeto, arba nesistengia paisyti elementariausių lietuvių kalbos taisyklių. Skaitytojai ėmė jausti skirtumą. Todėl norint "prasimušti" reikia turėti įdomią, intriguojančią ir nematytą viziją, bei pasistengti ją išplėtoti ir vaizdingai pateikti. Tačiau aš nemanau, kad kūrybos tikslas "prasimušti minioje". Rašymas turi teikti džiaugsmą iš pradžių pačiam autoriui, o skaitytojų visada atsiras. Turiu pasidžiaugti, jog savo nišą radau -  skaitytojų sulaukiu nemažai ir jie visi noriai ir aktyviai reiškia savo nuomonę bei pastebėjimus.

Kiek metų tau buvo kai parašei savo pirmąjį kūrinį? Koks jis buvo?
Prieš ketverius metus pagavo noras kažką sukurti. Tuomet man buvo dvylika. Bandžiau rašyti istoriją apie merginą, netekusią savo vaikino autoavarijoje, tačiau po kelių savaičių supratau, kad ta mintis manęs netraukia. kuriam laikui buvau metusi rašymą. Maždaug po metų mokykloje teko sukurti detektyvinę istoriją kartu su suolo draugu. Mudvi su drauge labai mėgome skaityti knygas, tad problemų nekilo. Taip įsijautėme, kad vietoj kelių lapų prirašėme kone 20 lapų detektyvinę novelę. Tai bus pirmasis rimtesnis ir jau užbaigtas kūrinys. Kiek vėliau mokykloje buvo dar vienas projektas - reikėjo parašyti trumpą kūrinuką apie kuprinėje gyvenančių kanceliarinių daiktų gyvenimą. ir vėl įsijautusi parašiau per daug. Auklėtoja buvo nustebusi, nes man puikiai pavyko išdėstyti mintis ir sukurti siužetą. tada aš ir pagalvojau - rašyti man sekasi, tai daryti man be galo patinka, nė pati nejaučiu, kaip įsitraukiu. Taigi 2009 nusprendžiau grįžti prie rašymo, tačiau anos istorijos nebetęsiau, o sukūriau naują pasiremdama vienos fantastinės frančizės mintimi. Kūrinys vadinasi "Lorena" ir man jis labai brangus, nes iš rimtų kūrinių, pretenduojančių ne į trumpos novelės o į trumpo romano apimtį, yra pirmasis. O "Leidimas žudyti" jau antrasis darbas.

Tavo manymu, ko reikia tikrai gerai istorijai ? 

Raimonda.

Manau pirmas ir bene svarbiausias dalykas yra idėja. Tai mintis, kurią nori išreikšti kūriniu. Be idėjos parašytas kūrinys yra nieko vertas. Kiekvienas turime savo mėgstamiausią knygą, kurios siužetą, kai kuriuos dialogus ir scenas mokame bemaž atmintinai. Paklausus, kokia to kūrinio pagrindinė mintis, atsakytume net iš miegų prikelti. Jų yra daugybė, tačiau dažniausiai kartojasi pačios pagrindinės - meilė, draugystė, šeima, kančia, atleidimas. Tačiau svarbiausia, kad kiekvieną mintį galime traktuoti kaip norime. Viena knyga bandys įrodyti, kad meilė yra pats gražiausias, tauriausias ir geriausias dalykas pasaulyje, o kita - jos ji skaudina, verčia kentėti, ilgėtis ir laukti. Taigi kūrinyje pats svarbiausias dalykas yra idėja, mintis, klausimas, problema, kurią nori pasakyti aplinkiniams. Toliau seka tema - ji yra kontekstas pagrindinei idėjai. Tuomet galima galvoti siužetą, o vėliausiai - veikėjus. Jei viskas bus apgalvota ir atlikta tokia tvarka, kūrinys bus išbaigtas nuo pradžios iki galo ir neliks jokių neaiškumų, skylių ar "nugrybavimų į pievas".


Kaip manai, ar rašydama gali užsidirbti ir gyvenimą paskirti tik rašymui, ar vis dėl to tai, nėra labai pelningas darbas?
Na, pasaulyje juk yra daug rašytojų, kurie tik iš savo kūrybos ir pragyvena, beje, turėčiau paminėti visai neblogai. Tačiau kad to pasiektum, reikia turėti ne tik didelį norą, užsispyrimą, bet ir talentą. o tai jau yra sunkiau. Jei žmogus tikrai turi didelį talentą kurti, jis greičiausi taps geru rašytoju ir galės gerai užsidirbti. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo nesėkmės - tokiu atveju prarastum viską. Aš manau, kad geriausia yra turėti atsarginį variantą - stabilią, gerą ir taip pat mėgstamą profesiją, o kūrybą, nesvarbu, kokia ji bebūtų, ar dailė, ar muzika, ar teatras su rašymu, palikti hobio pozicijoje bent jau pradžiai. Jei sugebėsi iš kūrybos pragyventi gerai ir nereikės nė kito darbo - puiku. Jei visgi taip nepasiseks, dirbsi įprastą darbą, bet visada galėsi kurti. Taigi rašymas yra pelningas darbas, iš jo galima užsidirbti, bet tai pavyksta toli gražu ne visiems. O net ir tiems talentingiesiems reikia turėti specialybę, kad nesėkmės atveju neliktų gatvėje.

O tu pati, sieji savo ateitį su rašymu? Ar rašyti planuoji tik laisvalaikiu?
Kadangi pati sau esu subjektyvus asmuo, negaliu įvertinti, ar mano kūryba yra gera. Iš aplinkinių žmonių, skaitytojų girdžiu pasakymų, kad tikrai turiu talentą, bet būdama savikritiška į pagyrimus reaguoju ramiai. Žadu bandyti nusiųsti kūrinį į leidyklą, galbūt man pavyks ir jiems patiks. Juk viena didžiausių mano svajonių yra išleisti knygą. Trokštu su rašymu sieti savo gyvenimą, bet kol kas kalbėti dar ankstoka, reikės išklausyti profesionalų nuomonės. O šiaip žadu studijuoti žurnalistiką.

Taigi, ir paskutinis klausimas: ką palinkėtum visiems, kurie skaitė šį interviu?
Skaitytojams norėčiau palinkėti džiaugtis kiekviena diena ir stengtis jas praleisti kuo prasmingiau. Juk labiausiai gyvenime gailėsimės tų dalykų, kurių nedarėme. Štai kodėl visada, kai tik turiu galimybę ką nors nuveikti, atsakau: Lauk manęs ten. Šituo siūlau pasinaudoti ir jums.

Dėkojame Raimondai už nuoširdų ir išsamų interviu. Ji man pasirodė labai šiltas ir vietoje nesėdintis žmogus. Linkiu ir jums nesėdėti vietoje ir laiką praleisti kuo naudingiau. Raimondos istoriją rasite čia - http://www.point.lt/blog/user/devilangel
* Komentuok šį pranešimą ir gauk 1 tašką! Rink taškus, tapk aktyviausiu mėnesio skaitytoju ir laimėk nemokamą sąskaitos papildymą! Daugiau informacijos ČIA .