Akla fotografija

Ar kada teko eiti užmerktomis akimis pažįstamu keliu?
 Iš mokyklos namo, ar  į autobuso stotelę? Stengeisi pajusti tave supančią erdvę, atpažinti iššokusią šaligatvio plytelę, dėl kurios nusilaužė kulniuką ne viena dama, išgirsti tingiai lojant šunį, kuris pareigingai tai daro kiekvieną dieną tau praėjus. Sunku, viskas atrodo kitaip – vieniems arčiau, kitiems toliau, tačiau tik mažumai – savose vietose. O dabar, pabandyk, įsivaizduoti save užsimerkusę keliaujančią šiuo taku su fotoaparatu rankose, besistengiančią įamžinti tai, kas aplink skleidžia visus tuos garsus bei virpesius. Sakai neįmanoma?
 Įmanoma. Tai įrodė regėjimo negalią turintys žmonės, rugsėjo 9-ąją dieną „Fluxus ministerijoje“ pristatę parodą „Garsų fotografija“. Tris mėnesius vienuolikos aklųjų bei silpnai reginčiųjų grupė savo pasaulį, o akimirkas, skirtas fotoaparato spragtelėjimui jiems pasakydavo aplinkos garsai. Ši drąsių žmonių grupė mums parodė jog „taikli akis“ fotografijoje nebūtina, kad vizualųjį meną galima kurti ir nematant savo kūrybos objekto.
Žmonės, turintys regėjimo sutrikimų, tiesiog gyveno savo
įprastą gyvenimą
ir fotografavo tai, ką jie jautė, ką girdėjo aplink save.
Daugelis reginčiųjų negalėtų pasakyti, ką jie fotografuoja,
gal vienas kitas labiau mėgsta gyvūnėlius ar savo šeimos narius.
Taip ir neregiai fiksavo savo aplinkos gyvenimą.


Man tai atrodo taip netradiciška, ir įdomu. Ir kaip šaunu, kad ir neregiai gali fotografuoti, bei džiaugtis tokiomis įdomiomis fotografijomis.
Kaip norėčiau vieną iš tokių pamatyti!