Svei...ki? :)

Labas vakaras!

Net nebūčiau pagalvojusi, jog dar kada nors teks patirti tą gerą jausmą ir vėl. Net nebūčiau pagalvojusi, jog kada nors taip spurdės mano maža širdutė, kai aš sušalusiais pirštais vėsų rudenio vakarą maigysiu klaviatūros mygtukus pasileidusi vieną iš tų svaiginančių, ramių, lyriškų dainų... Nemaniau, jog viskas taip staiga pasisuks. Tikrąja ta žodžio prasme - staiga. Viena žinutė, viena minutė, vienas atodūsis. Viena šypsena, išsprūdusi visai nepastebėtai. Šypsena, išsprūdusi iš džiaugsmo.

Aš vėl 'Teenage Dreams'. Aš - grįžau. Aš vėl dirbsiu dėl jūsų. Dirbsiu... Kaip juokingai skamba šitas žodis. Rašymas niekada man nebuvo darbas. Niekada. Visada vadovavausi taisykle (ir ją siūlydavau savo kolegėms), jog rašymas turi teikti malonumą. Jeigu rašai dėl to, jog reikia - reikia kažką daryti. Reikia daryti pauzę. Sustoti, pagalvoti, apsispręsti. Dažniausiai tai padeda. :) Man irgi padėjo. Reikėjo tos pauzės - padariau. Nes kitaip negalėjau. Manau, dabar esu beveik pasiruošusi ir toliau daryti tai, kas man teikia malonumą - rašyti.

Vilija grįžo. Labai sunku nuspręsti, ar tai geras mano žingsnis. Tikrai buvo tokių, kurie manęs nemėgo... Kad ir kaip tai buvo sunku ištverti. Bet kažkodėl šiandien mano sąžinė prigavo mane ir aš pajutau nostalgiją. Nostalgiją, ir kartu pareigą padėti tam, ką pati sukūriau. Buvo skaudu žiūrėti, kaip 'Teenage Dreams' lėtai, bet velniškai skaudžiai krito žemyn. Buvo skaudu žiūrėti ir suprasti, jog niekuo negaliu padėti... Bet šiandien aš nusprendžiau, pasiryžau ištiesti pagalbą savo puoselėtam darbui - kadaise, gegužės vakarą sukurtam kūdikiui, kurį negailestingai palikau. Bet kaip ir minėjau - reikėjo pertraukos. 

Aš pasiryžau padaryti viską, ką galiu, jog 'Teenage Dreams' - blogas paauglėms vėl būtų toks, koks buvo kadaise. Visiems jums pažadu visomis jėgomis stengtis grąžinti teigiamas emocijas į šį tinklaraštį. Pažadu suteikti galimybę visoms norinčioms rašyti ir išlieti save. Aš pažadu stengtis. Nežinau, kiek ilgai čia užsibūsiu (Dieve, visi žino, koks aš nepastovus žmogus...), bet prižadu padėti atsistoti šiam blog'ui ant kojų. 

Tvarka čia nesikeis - bent jau manau. Nežinau, kaip čia dirbo administratorės Monika ir Skaidrė, bet aš pasistengsiu įnešti savo vėjo, šiek tiek savo taisyklių. Manau, grįšiu prie mėnesio rašytojos, geriausio skaitytojo rinkimų... Prie tų vakarų, kai skaitydavome atrankų laiškus ir būdavo velniškai sunku išrinkti tas kelias laimingąsias...

Aš tikrai pasiilgau TD. Tikrai. Ir mano maža širdutė labai labai tyliai tikisi, jog bent viena iš jūsų, mielosios, kažkiek pasiilgote ir manęs... :) Tikiu, jog atsirado naujų skaitytojų, bet net neįsivaizduoju, kaip save pristatyti... Esu tiesiog aktyvi, optimistė penkiolikmetė, šiais metais pradėjusi mokytis groti gitara, lankanti teatrą ir ateitininkus, velniškai mylinti savo draugus ir šeimą. Ir, žinoma, didžiausią savo aistrą - kūrybą. :)

Labai tikiuosi, jog mes susibendrausime. Bendrausime, bendrausime, ir viskas bus kaip seniau, tik... dar geriau. :)

Mielosios, nesušalkit!

Susitiksime jau greitai,

Vilija. :)