Atšiaurus akmens amžius

Sveikos, panelės! Šiandien norėčiau pristatyti Jums knygų seriją “Krrraupioji istorija”.

Kas turi vyresnių pusbrolių/brolių turbūt yra skaitę jų senus komiksus. Vienas iš jų „Donaldas ir kiti“ visada reklamavo „Krrraupiosios istorjos“ knygas. Tai buvo pirmas kartas, kada išvidau šios serijos knygas. Antras kartas – mokyklos bibliotekoje. Susigundžiau ir paėmiau paskaityti „Atšiaurus akmens amžius“. Tad šį kartą pakalbėsiu apie „Krrraupiąją istoriją“ ir vieną iš jos siųlomų knygų.

Krrraupioji istorija – tai knygų serija, pasakojanti apie mūsų praeitį... bet šios knygos pasakoja daug įdomiau nei istorijos mokytoja (nebent jūsų mokytoja pati gyveno prieš tūkstančius metų ir visą pamoką piešia komiksus bei skelia juokelius). Kodėl? Šių knygų autorius (Terry Deary) pradeda mus stebinti nuo pat pirmųjų žvilgsnių į šią seriją. Keistoki pavadinimai (pvz: „Viduriuojantis viduramžiai“, „Kraugeriai keltai“, „Vėplos vikingai“ ir t.t.).  Pripažinkime, kad ir kiek kartų esame girdėję posakį „nevertink knygos pagal viršelį“, vis dėl to pirmas įspūdis susidaro būtent iš jo ir mes dar labiau susižavime knyga. O viršeliai prie šių knygų tikrai mus prikausto, nes ant jų netik išradingi pavadinimai, bet ir juokingi piešiniai su veikėjų frazėmis. Antrąjį ispūdį knygą susidarome perskaitę jos aprašymą. „Krrraupiosios istorijos“ aprašyme yra labai įdomūs klausimai, į kuriuos galėsi atsakyti tik perskaitęs knygą. O tie klausimai yra neįprasti ir galima sakyti nereikšmingi, bet taip norisi sužinoti atsakymus. Tada ir pradedi skaityti knygą. Susidaro paskutinis, bet turbūt svarbiausias, trečiasis įspūdis. Šių dienų paaugliai nemėgsta skaityti istorijos, bet šias knygas turbūt pamėgtų net nemėgstantys skaityti. Jose yra pilna faktų, neišgalvotų istorijų, archeologinių tirimų – taip pat kaip rimtose istorinėse knygose, bet ši serija yra pritaikyta mums, kad visus tuos faktus būtų nenobuodu skaityti. Knygos yra pripildytos šmaikščių komiksų, piešinių ir deologų... Tiesiog net nejauti, kad mokiniesi.

„Atšiaurus akmens amžius“ – knygos istorija prasideda nuo Lesės (turbūt visi iš istorijos pamokų esame šį vardą girdėje, jei ne – paaiškinsiu. Lesė – tai pirmoji vaikščiojanti dviem kojom beždžionė) iki akmens amžiaus pabaigos. Ką anksčiau „žmonės“ valgydavo pusryčiams, kaip rengdavosi, ką veikdavo dienų dienas – į visus šiuos klausimus atsakys knyga „Atšiaurus akmens amžius“ ir dalį informacijos pasakysiu aš.

Jūs raukotes kai mama pusričiams paduoda lėkštę avižinės košės? Jūs stebitės, kodėl iš šaldytuvo negali tiesiog išimti sūrelio? Noriu jums pateikti vieną akmens amžiaus pusryčių receptą iš šios knygos:

Akmens amžiaus pusryčių receptas.

1.      Prie lovio užsikurk ugnį.

2.      Sumesk į ją akmenis.

3.      Pripilk į lovį vandens.

4.      Suvyniok mėsą į šiaudus, o galus surišk šiaudinėmis virvėmis.

5.      Kai akmenys raudonai įkais, pagaliais ištrauk juos iš ugnies.

Priešistorinio urvo piešinys.

6.      Mesk akmenis į vandenį, kol jis užvirs.

7.      Šiaudinėmis virvėmis nuleisk šiaudais apvyniotą mėsą į verdantį vandenį.

8.      Dėk karštus akmenis į vandenį, kad tas nenustotų viręs.

9.      Už poros valandų ištrauk mėsą.

10.  Išvyniok ją ir valgyk!

Shan kaimelio apylinkėse esantys urvai tyrinėtojams atskleidė nemažai paslapčių – jie aptiko priešistorinių žmonių veiklos pėdsakų.

Mes gardžiuojamės didele ledų porcija su grietinėle.  Akmens amžiaus žmonėms desertai buvo šie patiekalai:

·         Karvės tešmuo;

·         Kraujas;

·         Kanopos;

·         Smegenys;

·         Plaučiai

Skanumėlis, tiesa? Ech, kai pagalvoji, kokie mes esame išpuikėliai... Juk anksčiau žmonės, sugavę gyvūnus išskrosdavo jų skrandžius ir suvalgydavo tai, ką tie būdavo prariję prieš mirtį, kad tik daugiau gautų pavalgyti. O tai yra tik maisto keistenybės... jie dar turėjo įvairiausių smagių žaidymų, keistų tikėjimų, apeigų. O kaip jie gydidavo žmones! Pavizdžiui, jeigu sergi tymais ir nori pasveikti turi nuoga prašliaužti pro skylę akmenyję. Žodžiu, perskaitę knygą sužinosite įvairiausių keistenybių – įdomybių, kurios pravers tikrinant draugų žinias (juk kartais taip gera pasipuikuoti :]). Pabaigai paliekų Jums vieną siaubingą paprotį, kurį skaičiau tiesiogine to žodžio prasme išsižiojusi:

Nori laimėti loterijoje? Nueik į kurį nors Airijos akmenų ratą ir atsivesk karvę. Įpjauk karvei ir nuleisk kraujo į puodelį. Truputį išgerk, likusį išpilk ant žemės. Tai atneš tau sėkmę, nebent įpjauta karvė įtūžtų ir smagiai įspirtų, kai pasilenksi pilti ant žemės jos kraują! Šis kruvinas paprotys dar gyvavo Viktorijos laikais.

Šį kartą tiek ir iki ;]

               Simona A.