Neigiama emocija mūsų gyvenime.

Nori, kažką gauti, bet negani, nes kažkas tai sukliudo. Išgirstas melas, kai tuo tarpu Tu žinai tiesą. Gautas blogas pažymys už kokį nors dalyką. Girdimi priekaištai iš tėvų, draugų, mokytojų, aplinkinių. Liepimas sėdėti namie, kai nori išeiti kur nors su draugais. 

Visa tai ir dar daugiau aplinkos veiksnių sukelia neigiamas emocijas. Sukelia susierzinimą ir pyktį. 

Pyktis - emocija, kylanti, kai kliudoma pasiekti/patenkinti svarbų poreikį, norą, svajonę. Pyktis yra aktyvi emocija, kai tuo tarpu jam priešingos pasyvios – liūdesys ir nusivylimas. 

Šiuolaikiniai psichologai pyktį laiko pagrindine, natūralia ir netgi brandžia emocija, patiriama visų žmonių ir atliekančia tam tikrą funkciją, padedančią išlikti. Pyktis gali padėti sutelkti psichologinius išteklius situacijos pataisymui. Tačiau nevaldomas pyktis gali pakenkti asmens gerovei tiek psichologiniu, tiek socialiniu aspektu.

Išoriškai pyktis gali pasireikšti veido išraiškomis, kūno kalba, fiziologinėmis reakcijomis arba net vieša agresija.

 

Dėl ko kyla pyktis? 

• Dėl išorinio poveikio - tai pykimas ant kokio nors žmogaus, ar vykstančios situacijos, kuri jums nepatinka. 
• Dėl vidinio poveikio - pykimas ant savęs, dėl tam tikrų elgesio dalykų, jausmų ar emocijų.
• Dėl savigynos poreikio - pyktis pasireiškiantis, kai esamas pavojus, grėsminga situacija. 
• Dėl melagysčių - pykimas ant žmonių, ar situacijos, kurie yra neteisingi, negarbingi. Bandoma ieškoti tiesos. 

Pykčio išreiškimas.

Dažniausiai pyktis išreiškiamas ant ko nors rėkiant arba piktu kalbėjimu ir kalboje dažnai pasitaikančiais keiksmažodžiai. Kartais pasinaudojant fizine energija ir pyktis išreiškiamas kumščiais, fizine jėga. Agresyvus elgesys yra instinktyvus, natūralus būdas išreikšti pyktį. Tai natūralus ir nieko nestebinantis pykčio išreiškimo būdas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, ir kiekvieno pykčio protrūkio metu. Kita vertus negalime taip reaguoti į kiekvieną, kuris sukelia mums susierzinimą ar mus nuliūdina, į kiekvieną situaciją, kuri mums sukelia pyktį. Dažnai pasitaiko tokių įvykių, kai savo pykti išliejame ne ant tų žmonių, kurie mus sunervina, supykdo, tačiau ant tų žmonių, kurie tiesiog tuo metu būna šalia mūsų, kurie pasitaiko ne vietoje ir ne laiku. Be to, yra įstatymai socialinės normos, moralinės nuostatos, sąžinė, kurie riboją mūsų pykčio išreiškimą.

Kaip įveikti pykti ? 

Svarbiausia išsakyti savo emocijas žmogui, kuris jus supykdė ir paaiškinti kodėl taip yra, kas jus sunervino, kad rastumėte kompromisą kaip viską sutvarkyti, kad visiem būtų gerai. Nereikia to išreikšti agresyviai sukeliant pavojų sau ir kitiems. Manau, ne kartą girdėjome, kad pykstant reikia suskaičiuoti iki dešimties ir tada pyktis praeina. Tačiau tai gerai tik tiems žmonės, ant kurių pykstama, nes pykčio laikymas savyje gali sukelti sveikatos sutrikimų. Taip pat laikomas pyktis savyje gali sukelti netikėtus pykčio protrūkius, agresyvų elgesį, vietoj atviro išsakymo, nuolat priešiškas ir ciniškas elgesys. Žmonės, kurie linkę kitus žeminti, viską kritikuoti ir reiškiantys sarkastiškas pastabas neišmoko konstruktyviai išreikšti pykčio.

Taigi, geriau išliekime savo pykti ramiai, išsakydami tai mūsų pykčio kaltininkui, o ne tiems žmonės, kurie mums nieko nepadarė, o yra tiesiog šalia mūsų, o jei nenorime jiems to sakyti, nelaikykime pykčio savyje, geriau kokiam artimam draugui, ar žmogui, kuriuo pasitikime, pasakykime kaip jaučiamės ir kas mums yra. Tai tikrai padeda.

Kodėl esame tokie pikti ? 

Iš tiesų, anot psichologo J.Deffenbacher dalis žmonių greičiau ir stipriau supyksta, nei likusieji. Dalis „karštakošių” tiesiog nerodo savo pykčio atvirai, bet yra dirglūs ir irzlūs. Lengvai supykdomi žmonės ne visuomet keikiasi ir mėto daiktus, jie gali pasirinkti socialiai priimtinesnį elgesį arba pakenkti sau. Lengvai supykdomi žmonės turi psichologų problemų, kadangi jie mano, kad jiems viskas turi būti lengva ir pasiekiama ranka, kad gyvenime neturi būti jokių kliūčių ir viskas turi būti pagal juos. Jie įniršta, jei papuola į nemalonią situaciją, pavyzdžiui, gauna pastabą už mažą klaidą mokykloje.
Kodėl šie žmonės taip elgiasi? Priežasčių yra daug: genetinės, psichologinės, sociokultūrinės. Juk jau nuo mažens leidžiame vaikams reikšti džiaugsmą, liūdesį, bet varžome pykčio išreiškimą. Taip neišmokstame išgyventi pykčio bei jo konstruktyviai išreikšti. Tyrimais įrodyta, kad greičiau linkę pykti vaikai iš nedarnių, nepilnų šeimų, kuriose jie mažai įgyja emocijų išreiškimo ir bendravimo patirties.

Ir iš ties šių dienų jaunimas yra labai piktas, užtenka pasakyti žodį, kritikos, kuri jiems nepatinka ir tada jie užsiliepsnoja kaip degtukas, išsiliedami ant visų ir visko. 

Išmokime kalbėtis ir bendrauti, kad jaustumėmės geriau ir nebūtume tokie suirzę ir pikti. Kalbėjimas visada padeda.

"Būti nepatenkintam - tai prisipažinti netrokštant regėti šviesiosios realybės vizijos. Reikėtų bent jau turėti sąžinės ir pažvelgti į visa iš abiejų pusių. "

Visiems noriu pasakyti, kad kadangi man jau penktadienį prasidės egzaminai, tai kurį laiką straipsnių nerašysiu, nes vis dėl to, reikia jiems gerai pasiruošti. : ) Bet, kai tik turėsiu laisvesnio laiko po egzaminų, arba rasiu laisvesnę minutę tarp jų, pažadu parašyti ką nors. : )