2013-ųjų kino šedevrai, nominuoti oskarams

Pirmasis pavasario sekmadienis - tikra šventė visiems kinomanams! Jau rytoj Holivude įvyks ilgai laukta 86-oji „Oskarų“ teikimo ceremonija. Visiems pavargusiems nuo lengvų, banalių bei lėkštų romantinių komedijų ir išsiilgusiems gero kino, siūlau peržvelgti šiuos penkis, kaip prognozuojama, turinčius daugiausia šansų laimėti „Oskaro“ statulėlę filmus. Tai ne šiaip sau veikalai, kuriuos pamiršite vos aptemus kompiuterio monitoriaus ekranui, o kūriniai, įsirėžiantys į atmintį ilgam bei verčiantys giliai susimąstyti. Tiesa, šioje apžvalgoje nerasite jokių treilerių. Turiu pasakyti, kad jie - grynų gryniausias blogis. Atsisakykite kvailo įpročio prieš žiūrint filmą akimis permesti jo treilerį. Kinas nėra koks kontrolinis, kuriam reiktų išankstinio pasiruošimo. Pasikliaukite nuojauta bei nustebinkite save! Na, o jeigu nuspręsite žiūrėti šių metų „oskarinius“ filmus, kad nustebsite - garantuoju. 

Volstrito vilkas

„Lieskite jums kai ką pasakyti. Skurde nėra jokio kilnumo. Aš buvau vargšas, buvau turtingas ir kiekvieną suknistą kartą rinkčiausi būti turtingas.“ - Džordanas Belfortas

Amerikiečių režisierius Martin Scorsese pristato naujausią savo biografinę-kriminalinę dramą su garsiuoju Leonardo DiCaprio priešaky. Jis įkūnija paslaptingą dešimtojo dešimtmečio Amerikos finansų liūtą Džordaną Belfortą, pinigų uždirbusį daugiau nei galėjusį išleisti. Scenarijus iš pradžių gali priminti vadinamąją „amerikietišką svajonę“: ambicingas bei sumanus jaunuolis atvyksta į amžinai kunkuliuojantį veiksmo bei intrigų sūkurį, arba kitaip - pinigų sostinę Volstritą bei ilgainiui susikrauna didžiulius turtus nelabai aiškiomis aplinkybėmis. Skamba kiek banaliai, tiesa? Taigi, kur tas kabliukas, dėl kurio „Volstrito vilkas“ sulaukė tokio didelio susidomėjimo? Išties, gilintis į šio filmo siužeto vingius - beprasmiška. Taip, istorija įdomi bei prikaustanti dėmesį, tačiau Džordano ir kitų veikėjų likimas - ne svarbiausia, ką reikia suprasti šiame filme. Vienas esminių dalykų yra tai, kad ši juosta iš esmės paneigia amerikietiškąją svajonę, sugriauna visas iliuzijas apie padorų bei sąžiningą darbą akcijų biržose, o lengvabūdiškas turtuolių gyvenimo būdas pateikiamas su kandžia ironija bei pašaipa. Įdomiausia tai, kad šis filmas - amerikiečių darbas, o tai rodo, jog tauta, gyvenanti anapus Atlanto, puikiai moka iš savęs pasijuokti. Perspėjmas - „Volstrito vilke“ gausu gašlių, vulgarių, o kartais net ir šlykščių scenų padoraus žiūrovo akiai. Ir vis dėlto, bę jų filmas nebūtų toks nusisekęs. Visos gašlybės ne tik pritraukia daugiau žiūrovų dėmesio, bet ir sustiprina įspūdį bei sukelia daugiau emocijų. Mano akimis, didžiausi „Volstrito vilko“ pliusai  - išmintingai komiški veikėjų monologai, dažniausiai juokais numetamos rimtos, pamokančios frazės bei itin spalvingas, nenuobodus filmavimo stilius. Na ir žinoma, puikusis Leonardo DiCaprio, kuris yra savotiškas kokybės ženklas visoms kino juostoms, kuriose filmavosi. Galbūt šįmet Leo pasiseks ir jis pagaliau laimės išsvajotąjį „Oskarą“? 

Gravitacija

„O kaip tu, Rajan, ar turi kažką ten, apačioje, žiūrintį į dangų ir laukiantį tavęs grįžtant namo?“ - Metas Kovalskis

Tai, ponai ir ponios, yra filmas, tiesiogine to žodžio prasme užgniaužiantis kvapą. Tiksliai nežinau, kas mane taip sužavėjo, galbūt faktas, kad žiūrėjau „Gravitaciją“ kino teatre 3D formatu, o tai sustiprino visą įspūdį n kartų. Kad ir kaip ten buvo, iš kino salės išėjau apšalusi. Pagyrų nusipelnė, tačiau ne tiek pats režisierius Alfonso Cuaron, kiek visi žmonės, prisidėję prie specialųjų garso ir vaizdo efektų kūrimo, nes šie „Gravitaciją“ padarė labai efektingą. Pagrindinius vaidmenis atlikę Sandra Bullock bei George Clooney taip pat pasirodė pavydėtinai, jie puikiai žiūrovams perteikė filmo metu vyravusią nuotaiką, emocijas. Kalbant apie siužetą, jis „Gravitacijoje“ žavi mažiausiai - scenarijus banalus, pabaiga nuspėjama, na bent jau įtampos netrūko, nors ir tai kai kuriems gali pasirodyti minusas. Tačiau filmo metu tvyravusi nuotaika, sukeltas įspūdis bei, žinoma, kosmoso vaizdai atperka visus šiuos minusus su kaupu. Tiesa, reikia paminėti, jog „Gravitacijoje“ buvo keletas mokslinių realybės neatitikmenų, o tai sukėlė daug diskusijų kino kritikų tarpe, tačiau, mano nuomone, per didelės logikos visur ieškoti nereikia. Įžvelgiame ir kitą „Gravitacijos“ pusę - ši kino juosta skatina susimątyti apie žmogaus būtį. Žemėje populiari vienatvės sąvoka, mums patiems dažnai atrodo, jog esame vieni ir neturime nieko artimo. Tačiau tik įsivaizduokite, koks jausmas likti vienam ten, kosmose, aplinkoje, kur jokios gyvybės egzistavimas neįmanomas. Vien tik mintis apie tai šiurpina..

Dalaso klubas

„Sakote, kad aš narkotikų prekeivis? Ne, čia jūs suknisti narkotikų prekeiviai. Po velnių, juk miršta žmonės! O jūs nieko nedarote, nes bijote, kad rasime alternatyvą išgyti ir be jūsų pagalbos.“ - Ronas Vudrufas

Įsivaizduokite, jog iš gydytojų išgirstate siaubingą diagnozę - sergate ŽIV ir gyventi jums liko lygiai 30 dienų. Vieni turbūt paskęstų neviltyje, kiti prieš mirtį bandytų padaryti kuo daugiau beprotiškų dalykų, na o „Dalaso klubo¨ pagrindinis herojus Ronas Vudrufas, kurį vaidina Matthew McConaughey, nusprendžia, jog pats yra savo likimo kalvis ir nesiruošia taip lengvai pasiduoti mirčiai. Vyras bet kokiais būdais bando gelbėtis pats bei gelbėti panašaus likimo žmones, taip stodamas į kovą su farmacininkų kompanijomis. Įdomu tai, kad Matthew dėl šio vaidmens numetė dvidešimt kelis kilogramus, o transvestitą įkūnijęs alternatyvaus roko grupės vokalistas Jared Leto - penkiolika. Šių aktorių atsidavimas personažams - pagirtinas, kaip, beje, ir vaidyba. „Dalaso klubą“ režisavęs Jean-Marc Valle savo darbą taip pat atliko puikiai. Siužetas įtemptas, intriguojantis bei skatinantis mąstyti. Nors „Dalaso klubas“ nukelia į dvidešimto amžiaus vidurį, žiūrovams siųsta žinutė puikiai tinka ir mūsų laikams: korumpuoti daktarai negydo ligonių geriausiais bei efektyviausiais vaistais - verčiau brangiausiais ir neaiškaus poveikio. „Dalaso klubas“ - neeilinė drama ŽIV tematika. Liga bei jos keliami rūpesčiai toli gražu nėra svarbiausias filmo akcentas. Labiau pabrėžiama tai, koks pagrindinis herojus Ronas buvo prieš diagnozę, ir koks po jos. „Dalaso klubas“ - jaudinanti drama apie nuostabų asmenybės vystymosį procesą. 

Amerikietiška afera

„Žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti, nes vyrukas, kuris tai sukūrė buvo toks kietas, kad visi tiki, jog tai –  originalas. Pasakyk, kas tikrasis maestro – dailininkas ar klastotojas?“

„Amerikietiška afera“ - tai kriminalinė drama, nukelsianti žiūrovą į aštuntąjį dešimtmetį visu jo gražumu. Kiekvienam, besidominčiam to laikmečio muzika bei mada, tiesiog privalu pamatyti šią kino juostą. Tiksliai atkartoti to laikmečio drabužiai filmui suteikia spalvingumo bei lengvo prašmatnumo, o puikus ir neeilinis garso takelis - vienas ryškiausių David O. Russell režisuojamų filmų bruožų. Taiigi, „Amerikietiškos aferos“ žiūrovų ausis džiugins klasika tapusi aštuntojo dešimtmečio muzika. Kalbant apie aktorių komandą - tai visas Holivudo žvaigždynas, kiekvienas jų - tikras profesionalas, sugebėjęs puikiai atlikti sukčių ar valstybės pareigūnų vaidmenis. Visa ši istorija kupina pinigų plovimo aferų, machinacijų, sukčiavimų, išdavysčių, juodojo humoro intarpų bei panašių komiškų detalių. Paprasti, tačiau genialūs veikėjų dialogai puikiai reprezentuoja personažų tarpusavio santykius. Tai ir yra vienas ryškiausių filmo bruožų -  vis labiau didėjančią įtampą užgožia veikėjų tarpusavio santykių aiškinimasis, kuris ilgainiui pasidaro svarbesnis už pačias aferas. Ar tai gerai, ar ne - spręsti jums. „Amerikietiška afera“ - paprastas, nuotaikingas filmas, tuo pačiu turintis savitą išliekamąją vertę bei šiokią tokią prasmę. Kiekvienas kuria aferas, kad išgyventų, argi ne taip? 

12 vergovės metų

„Aš nenoriu išgyventi. Aš noriu gyventi.“ - Solomonas Nortupas

„12 vergovės metų“ - turbūt daugiausia liaupsių susilaukęs 2013-ųjų filmas. Turiu pripažinti, tikrai nebereikalo. Šią kino juostą reikia pažiūrėti, visų pirma, dėl bendro išprūsimo apie vergiją Pietų Amerikoje. Nors ši socialinė problema jau seniai išspręsta, visgi ji turėjo didžiulių padarinių, su kuriais visuomenė negali susitvarkyti iki mūsų dienų. Žiūrint šią dramą dažnam žiūrovui kyla pyktis, agresija, neviltis, protu nesuvokiama, kaip žmonių tarpe galėjo dėtis tokie dalykai. Žiaurius baltaodžius vergvaldžius įkūnyję aktoriai nusipelnė visų pasaulio kino apdovanojimų už tai, jog puikiai pavaizdavo to meto baltuosius žmones, visiškai neturėjusius žmogiškumo. Juodaodžių aktorių vaidyba taip pat nepriekaištinga - emocijos liejosi per kraštus: taip nuostabiai perteikta baimė, paklusnumas bei neviltis, kiekvieno vergo akys pasakoja skirtingą istoriją. „12 vergovės metų“ - labai slegianti drama, vietomis reikalaujanti tikrai stiprių nervų, nes be jokių pagrąžinimų rodomos žiauriausios vergijos pusės. Tačiau tuo pačiu - tai nepaprastai vertinga istorija apie žmones, turinčius viltį kada nors atgauti laisvę. Galbūt šiame filme ir nėra daug veiksmo bei įtampos, kai kuriems žiūrovams jis pasirodė per lėtas, o ir vergija - tema, kuria nieko naujo nebesukursi, tačiau „12 vergovės metų“ - be abejonės vienas stipriausių ir dramatiškiausių 2013-ųjų kino projektų, kurį verta pamatyti kiekvienam. 

*Komentuok šį pranešimą ir gauk 1 tašką. Dalyvauk rubrikoje ar konkurse ir gauk 3 taškus. Tapk aktyviausiu "TD" blog'o skaitytoju ir laimėk knygą "Trise prieš mafiją". Daugiau informacijos ČIA*