"Trys metrai virš dangaus" - filmas, kurį verta pažiūrėti

                       

"Negali sugrąžinti praeities, deja. Kai kurie dalykai nutinka tik vieną kartą gyvenime. Ir kad ir kaip tu besistengtum, niekada neišgyvensi tų jausmų ir vėl... Daugiau niekada nepakilsi tris metrus virš dangaus."

Dabar yra vidurnaktis ir aš nusprendžiau papasakoti apie ko gero vieną geriausių mano matytų filmų. Trys metrai virš dangaus - 2010 metais Ispanijoje sukurtas filmas. 

2012 m. buvo nufilmuota antra dalis, baigiau žiūrėti prieš 20 minučių. Pirmąją dalį pamačiau vakar naktį ir tikriausiai iš karto būčiau įsijungusi ir kitą, jei ne tas faktas, kad buvo jau ketvirta ryto ir aš labai labai norėjau miegoti.... Taigi teko nukelti antros dalies peržiūrą šiandienai. 

Iš tiesų tai apie šį filmą išgirdau iš savo sesės, kuri jį peržiūrėjo dar vasarą ir jis jai labai patiko. Nors "patiko" - gal kiek per lėkštas žodis. Paliko įspūdį. Šiaip jau filmas tapo gana žinomu visame pasaulyje, tad esu tikra, kad tarp mūsų skaitytojų atsiras žmonių, mačiusių jį. Tuomet būtinai dalinkitės nuomonėmis ir įspūdžiais komentaruose. Na, o jei filmo dar nematei, perskaityk šį straipsnį ir gal susigundysi jį pažiūrėti. 

Kalbėsiu apie pirmąją filmo dalį, kadangi būtent ji tapo itin žinoma tiek gimtojoje Ispanijoje, tiek kitose valstybėse.

Originalios istorijos siužetas pasakoja apie du jaunus žmones - Babi (Maria Valverde) ir Hugo (Mario Casas), vadinančio save Ačiu po dramos, įvykusios jo šeimoje. Babi - pati tikriausia "gera mergaitė" iš pasiturinčios šeimos, tuo metu Ačis - visiška priešingybė, agresyvus ir laukinis. Tarp veikėjų užsimezga patys stiprūs jausmai ir Ačis parodo Babi visiškai kitokį pasaulį. Ji pirmą kartą gyvenime laužo taisykles ir daro tai, ko nori širdis.  Nenoriu spoilinti siužeto, to ir nedarysiu, jei norėsi, pati pasižiūrėsi. Keletas pastebėjimų apie filmą: 

Iš pirmo žvilgnsio gali atrodyti, kad tai tik dar vienas gan paprastas ir jau šimtus kartų matytas siužetas apie paaglišką meilę: jie tokie skirtingi, tėvai nepalaiko jų santykių, tačiau nepaisant visko, jie kartu (esu įsitikinusi, kad nors daba išvardintum bet 3 filmus su panašiu siužetu). Visgi, šis filmas žiūri į meilę kiek giliau. Ar tikrai meilė nugali viską? Ar gali žmonės iš visiškai skirtingų pasaulių būti kartu ir kurti harmoningus santykius? Deja, bet atsakymas yra ne, dažniausiai negali. Tą sako gyvenimas, statistika ir psichologija: pirmalaikė romantika anksčiau ar vėliau išblėsta. O sukurti ilgalaikės meilės neįmanoma, jei žmonės nesupranta vienas kito pačiuose paprasčiausiuose aspektuose... Net jei labai stengsiesi pasikeisti, pritapti kito žmogaus gyvenime, kažkuria prasme laužyti save, vis tiek anksčiau ar vėliau ši smėlio ir iliuzijų pilis sugrius. 

                         

                                           https://www.youtube.com/watch?v=8b5ZoO5LETg

Puikiai perteikta atmosfera ir veikėjų gyvenimai: žiaurus ir pavojingas pasaulis ir švarus, tvarkingas ir jaunatviškai naivus gyvenimas. 

Yra labai gražiai nufilmuotų scenų, pavyzdžiui, scenos prie jūros. Jei žiūrėsi filmą, atkreipk dėmesį, kad būtent prie jūros, ten, kur nebuvo kitų žmonių, šeimos spaudimo, socialinių normų, veikėjai praleido daugiausiai laimingų akimirkų.

 

Filme netrūksta dramatiškų scenų ir netikėtų siužeto vingių. Tai istorija apie pirmą tikrą meilę, kuri padaro daugiau, nei žmonės iš jos tikisi. Ji pakeičia iš vidaus. Abu herojai ima žvelgti į gyvenimą iš kitos perspektyvos: nors šie pasikeitimai abiems labai skirtingi, jie yra esminiai ir akivaizdūs. Būtent per tokius išgyvenimus žmogus suauga kaip asmenybė.

                             

                  Antroji dalis

-Tai vasaros stovyklos sindromas.

-Kas? Eilinė tavo teorija?

-Tu vasarą važiuoji į stovyklą ir linksminiesi iš visų jėgų. Tai - geriausia vasara tavo gyvenime! Tu sugrįžti namo ir lauki kitos vasaros, kad viskas pasikartotų. Ir štai tu vėl atvažiuoji. Bet viskas pasikeitė: ir vadovai, ir vaikai, ir draugai kažkokie keisti... Ir viskas, praėjo geriausi metai ir jų nebesugrąžinsi.

Antra filmo dalis buvo nufilmuota 2012 metais, taigi praėjus dvejiems metams po pirmosios. Filmo laiku taip pat praėjo dveji metai nuo pastarųjų įvykių. Vėlgi, nieko nespoilinsiu, tik pasakysiu, kad šio filmo atmosfera gerokai skiriasi nuo pirmosios dalies, tačiau jis netampa dėl to prastesniu. Tie patys veikėjai ir jų asmeninė drama yra vaizduojami iš kitos perspektyvos, o tai priverčia pažvelgti į juos kitaip ir vėl įvertinti jų poelgius. Taip pat išties nuostabi pagrindinė mintis, išsakyta antrosios dalies pabaigoje... Ji apie visus žmones - apie mūsų gyvenimą praeitimi, apie tai, kaip norime iš visos širdies kažką pamiršti, tačiau nuolat tai prisimename. Apie mokėjimą gyventi toliau. Praeitį reikia paleisti, gyvenimas nestovi vietoje. Kai kurių dalykų tiesiog nesugrąžinsi, tačiau tai nereiškia, kad nieko gero daugiau nenutiks.

     

                   

Kaip ir pirmoje dalyje, filmas nagrinėja daugybę žmogaus gyvenimo aspektų ir problemų, su kuriomis susiduriama gyvenime: kai už tobulos šeimos įvaizdžio ne viskas yra taip tobula, kaip atrodo. Kas iš tiesų yra svarbu? Ar įmanoma sutaisyti tai, kas, atrodo, visiškai sudaužyta? Ar įmanoma gyventi po to, kai netekai dalies savęs? Kas yra prarastas laikas?                              

Tikrai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, nes jis negali palikti abejingų. Asmeniškai mane jis labai paveikė emociškai, po peržiūros tikrai yra apie ką pagalvoti. Na, o jei visgi esi mačiusi šį filmą, dar kartą primenu dalintis įspūdžiais komentaruose.