Antroji meilės istorija:)

Šiam vėlyvui vakarui siūlau jums paskaityti labai labai gražią meilės istoriją. Kristina, būtum puiki rašytoja! (toks herojės vardas).

Keista, kaip viskas gali greitai praeiti, kaip laikas nusineša tavo svajas, tavo norus ir tavo viltis. Kaip gyvenimas viską taip sudėlioja, kad net ir norėdamas nebesusigrąžinsi to, ką turėjai. Dar iki dabar regiu jo šypseną, girdžiu švelnų balsą dėliojantį nuoširdžius žodžius. Bet po šviesos seka tamsa… Jaučiu širdyje įsivyraujančią tuštumą, atsiminimą išblukintą atstumo, laiko ir drovumo. Tai meilės istorija. Tik vienas skirtumas – ji neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Gal todėl dar turiu vilties?.. Sučiupti nutrūkusią giją ir leisti jai raizgytis apie mano širdį, apie mane ir jį – du gyvenimus, kuriems ,vis dėlto, bus lemta tapti vienu – viena istorija, vienu skausmu ir vienu džiaugsmu?.. Ar įmanoma susigrąžinti senąją save, kai pati ją nužudei?..

Viskas prasidėjo seniai, seniai, kai atėjau į penktą klasę. Buvau naujokė. Žengiau į naująją klasę su nežinomybe, alsavau baime ir viltimi. Net nežinodama kas vyksta mano viduje, kokia paini jausmų kova vyksta sielos ir širdies gelmėse, aš pamilau berniuką. Aštrią ir stiprią neapykantą šviesaplaukiui, mėlynakiui dvylikamečiui pakeitė tyra, naivi ir švelni meilė. Metai bėgo. Keitėsi pasaulis: auksinius rudens lapus nupūsdavo ir su savimi susinešdavo grėsminga žiemos pūga, baltas ir gležnas snaiges keitė lengvas vėjelis, švelniai kutendamas pirštų galiukus, o plikus medžius savo lengva skraiste apvilkdavo žaluma ir karšta saulė nubučiuodavo viską aplinkui. Bet viena nesikeitė – tai mano meilė, tvirtesnė už plieną, stipresnė už negandas, tyresnė už miško užuovėjoje besislepiantį upokšnį. Mano mintys vis nuskriedavo pas jį, tą, kuris neatsiklausęs pavogė manąją širdį ir paslėpė savajame žavesy. Net ir nuostabios vasaros atostogos nesugebėjo išplėšti jojo atspindžio iš manųjų minčių. Aš gyvenau juo ir žinojimu, kad ir vėl galėsiu išgirsti tą švelnų balsą, tą lengvą juoką, išvysti tą mažą apgamėlį ties lūpa ir su palengvėjimu atsikvėpti – devyni mėnesiai drauge. Tačiau laikas bėgo, tarsi milžinas su devynmyliais batais. Negailestingai atėjo ir paskutiniosios dienos kartu. Tiesa trenkė skaudų antausį, palikusį didelę žymę su dar nespėjusiomis išdžiūti ašaromis.  Šie metai, šis birželis… Gyvenimo tarpsnis, per kurį daug ką supratau. Aš mylėjau tyliai, iš mažo kampučio nužvelgdavau jo išorę ir nepaprastą vidų – asmenybę, kurios tokios daugiau pasaulyje nėra. Mano nekaltas žvilgsnis klasėje slėpdavo skausmą ir realybę – nedrąsą žengti žingsnį. Bijojau prie jo priartėti, nes bijojau atstumimo, supratimo, jog niekad jam nepatiksiu. Todėl nusprendžiau tyliai puoselėti meilę, nei susidurti su tuo, kas, žinojau, gali mane galutinai palaužti. Likus keliems mėnesiams nuo mokyklos, progimnazijos, baigimo  mūsų klasė nepaprastai susidraugavo, o tuo pačiu aš su juo. Bet tai tik dar pagilino mano neviltį. Norėjau, jog jo susižavėjęs žvilgsnis priklausytų man, o ne mano draugei… Kad vietoj komplimentų, jog gerai rašau, pasakytų, kad esu nepaprasta. Kad vietoj atsisveikinimo, jis paklaustų: ,,ar turi planų rytdienai?”. Gerdama ir užsiiminėdama žalingais dalykais, kurių netoleravau, norėjau atkreipti jo dėmėsį, tai buvo tarsi nebylus pagalbos šauksmas: ,,ar dabar mane matai!? Ar regi ką aš darau dėl tavęs!? Atsisuk, pajausk ką aš jaučiu!”. Bet kvaila manyti, kad pavyzdingas mokinys, puikiai besimokantis ir turintis krūvą draugų, atkreips dėmėsį į paauglę, kuri staiga iš moksliukės tapo laisvamanė penkiolikametė. Tačiau jis vis tiek į mane mesdavo šypseną, jo žvilgsnyje, prisiekiu, galėjau įžvelgti ir susižavėjimą. Ir ,tikiu, jog neklystu. Per išleistuves aš verkiau. Leidausi apglėbiama kiekvieno klasės draugo, įsikniaubiau į jų kaklus, plaukus ir su kiekvienu įkvėpimu užčiuopiau ilgesį bei džiaugsmą, kad gyvenimas leido pažinti juos. O tada jo rankos palietė mano nugarą, švelniai kildamos aukštyn žemyn, guosdamos, ramindamos, jaudindamos ir tuo pačiu skaudindamos. Viena maža ašara nukrito jam ant megztinio, mano dalelė įsigėrė į jį, neleisdama taip lengvai mūsų atskirti. Ir tada aš suvokiau: taip, mes sukam į skirtingus pasaulius, skirtingas gimnazijas, bet kas tas atstumas?.. Jis tik laikinumas. Vis tiek meilė jam degs manyje, o jei jai ir bus lemta užgesti, aš vis tiek neužmiršo mėlynųjų akių ir plačios šypsenos.

 Kartais susimąstydavau, jog tai Merfio dėsnis, piktas gyvenimo pokštas. Mokslininkai nustatė, kad meilė tęsiasi tris metus, o manajai ir buvo lemta nutrūkti po trejų metų…

Aš netekau jo… Jo skvarbus ir švelnus žvilgsnis atiteks kitai, tai, kurią gyvenimas nuspręs apdovanoti. Ir žinau, jog ši mergina taps laimingiausia pasauly. Bet nejaučiu pagiežos. Net pavydo. O tik kvailą ir naivią viltį – gal kada nors… Bet tai reikia palikti atsitiktinumams. Tikiu, jog vieną dieną, eidama gatve su palaiminga šypsena ir spinduliuodama grožiu, aš jį išvysiu. Apsikeisime mažomis, bet vis tiek labai didelėmis gyvenimo nuotrupomis ir, pagaliau, išgirsiu taip ilgai lauktą klausimą  ,,turi šiandienai planų?”, o į mane atsimuš jo šypsenos lengvumas. Ir žinote ką? Aš bent kartą nesuklysiu. Su atgimusia ir dar stipresne meile sutiksiu. Sučiupsi gyvenimo tiesiamą ranką.

Gero vakaro,
Neringa