Rubrika "Skaitau knygas"

Sveiki! Ohh, kaip senai matėte mano kortelę blog'ę... Taip, senai čia rodžiausi. Žinot, šventės, norisi pabūti su artimaisiais, draugais... Paskutiniu metu, nebeturiu idėjų. VISIŠKAI! Tad tikiuosi po šiuo straipsneliu, pamatyti keleta pasiūlymų. Būtu didelis ačiū ;)

Na, o šiandien atėjau Jums pristatyti knygą kurią aš perskaičiau, o ji vadinasi:

Ursula Poznanski „Erebas“

Apie knygą: vienoje Londono mokykloje iš rankų į rankas slapta eina kompiuterinis žaidimas „Erebas“, kurio taisyklės yra itin griežtos: žaisti galima tik kartą, žaisdamas turi būti vienas ir niekam nieko nepasakoti apie žaidimą. Kas šias taisykles pažeidžia arba neįvykdo užduoties – yra negailestingai baudžiamas.

  To negana – norint pereiti iš vieno žaidimo lygio į kitą, tenka atlikti užduotis ir realiame gyvenime. Virtualusis pasaulis ir tikrovė taip susipina, kad atskirti jų ribas darosi neįmanoma...

  Šiuo žaidimu susidomi ir šešiolikmetis Nikas Danmoras. Kaip ir daugelis mokinių jis tampa priklausomas nuo žaidimo, o tada gauna užduotį kurios negali įvykdyti. Vaikinas norėtų pasitraukti iš žaidimo, bet jo bičiulis jau spėjo įsitikinti – žaidėjai taip lengvai nepaleidžiami. Telieka viena išeitis – įveikti patį žaidimą. Tik kaip jis tai padarys? Sužinosite perskaite...

Mano nuomonė: šią knygą perskaičiau jau senai. Bet vis dar nežinau kaip ją apibūdinti, kokius jausmus ji man sukėlė... Kaip ir šioje knygoje Nikas tapo priklausomas nuo žaidimo, taip ir aš tapau priklausoma nuo knygos. Kiekvienas įvykis atrodo toks neįtikimas, o dar tas „Erebas“ kuris viską mato, viską žino... Dar tie vaikai, kurie vykdė protu nesuprantamas užduotis... Skaičiau ir nesupratau, kodėl jie tai darė? Nors... Ir pati jaučiu vykdyčiau šias užduotis, nes pagal knygoje esantį aprašymą, jis lyg gyvas, kvėpuojantis, matantis, mąstantis žmogus (kalbu apie žaidimą). Įsivaizduokit jeigu net žaidimo grafika yra tokia tikroviška... 

Knygoje taip susipina realybė ir virtualusis pasaulis, kad darosi sunku atskirti kas kur. Bet tai mano manymu pridėjo dar didesnį pliusą knygai.

 Šioje knygoje yra aprašoma, kas galėtu nutikti jei būtu sukurtas dirbtinis protas ir jei jis būtu panaudotas piktiems kėslams. Žinokit, ši idėja jau bandoma įgyvendinti, tad ši knyga, nors ir fantastinė, leidžia susidaryti kažkokią tai nuomonę. O kokią, jūsų pačių reikalas. O knyga vertinčiau 9,5 iš 10. Vis dėl to, pradžia man nepatiko, kitaip sakant – neįtraukė. Nors ir stora, bet skaitosi lengvai (mano sesuo perskaitė ją per dvi dienas :o). Neprašausit, jei šią knygą pasiimsit iš bibliotekos.

O štai keletas citatų, ištraukų iš knygos:

„Sulig kiekviena nauja diena mano tikrovė vis labiau netenka vertės. Ji yra triukšminga ir betvarkė, nenuspėjama ir varginanti. Ką gi ji gali, toji tikrovė? Sukelti alkį, troškulį, nepasitenkinimą. Ji skaudina, švaistosi ligomis, paklūsta juokingiems dėsniams. Ir, svarbiausia, jai būdinga pabaiga. Tikrovė visuomet veda prie mirties.

  Vertė ir galią turi kiti dalykai, idėjos, aistra, netgi beprotystė. Visa tai, kas aukščiau už protą.

  Aš nepritariu tikrovei. Aš atsisakau jai padėti. Aš atsiduodu bėgimo nuo pasaulio vilionėms ir visa širdimi puolu į bekraščius netikrovės tolius.“

„Netiesioginiu, bet labai viliojančiu pasiūlymu neiti į mokyklą, papildžiusiu mamos žodžių srautą, šiandien jis, deja, negalėjo pasinaudoti. Naktį Sarijų taip nustekeno vorai, kad galop vėl prireikė žygūno pagalbos, teko prižadėti, kad įvykdys dar vieną užduotį. Taigi žaisti, užuot ėjęs į mokyklą, Nikas negalėjo.“

 Tai tiek šiam kartui. Labai sunku pradėti vėl rašyti, bet kaip nors įsivažiuosiu. Beje, turiu perskaityta dar vieną knygą, tad greitu metu, sulauksite ir jos aprašymo.

Tai tiek. Tikiuosi knyga Jus sudomino.

Evelina :)