"Paauglystė mano gyvenime" pirmosios savaitės rezultatai

Sveiki visi! Taigi, po kelių dienų, įtempto laukimo, sulaukiau 3 skaitytojų laiškelių. Tad nieko nelaukdama, keliu juos čia, jūsų vertinimui .

Pirmasis laiškas, kurį gavau, tikrai nustebino. Kodėl? Nes rašė vaikinas! Štai ir jo laiškelis:

„Labas,

Turbūt jums keista, kad jums rašo vaikinas :D Prisipažinsiu, kartais užsuku į jūsų blogą. Bet dabar ne apie tai,.

Truputis istorijos, kaip mudu susipažinome:

Aš, jau ketverius metus raižau gatves BMX dviračiu. Atsirado galimybė nusipirkti naują dviratį, senąjį nutariau parduoti. Vieną vakarą, įdėjau skelbimą į vieną skelbimų portalą. Už pusvaladžio, sulaukiau skambučio. Buvo labai juokinga, nes skambino ne koks 'pacanas', o mergina! Jau kitą dieną susitikome, ji apžiūrėjo dviratį. Paklausiau, ar jai čia pirmas BMX'as. Ji atsakė, kad ne. Dar truputį paraižė gatvę, atliko keletą stulbinamų triukų, ir nusprendė, jog pirks šitą gėrį. Atsiskaitėm su pinigais, ir išsiskirstėm. Kitą rytą, švietė saulė, puiki dieną 'raidint' . Į galvą buvo toptelėjus mintis, parašyt tai merginai, gal ji norėtų kartu paraižyt miesto gatves? Aišku, ji sutiko.Taigi, liepos 13-oji - mūsų pažinties diena.

Atėjo ruduo, rugsėjis...mokykla...aš 9-okas.. ji 8-okė.... atėjo spalis - jos gimtadienis.. Gimtadienį šventėm idealiai: kadangi jos tėvai emigravo į Didžiąją Britaniją, jos močiutė. padarė 'oficialiąją dalį' :D Pasvekinom, davėm dovanas (turbūt mano dovana buvo praktiškiausia.. Šalmas, ir apsaugos)., suvalgėm tortą, ir patraukėm link skatepark'o. Buvo pradėję temti, tad dar spėjom pamatyti saulėlydį. Ji, kažkaip pasilenkė link manęs. Aš ją apglėbiau per liemenį, ir staiga.. Ji atsisuko, ir įsisiurbė į lūpas....Galiausiai visai sutemo, nuėjom pas ją į namus, pernakvojom, ir sekančią dieną važiavom į BMX varžybas.:)”

Išties šauni istorija! Na, o štai ir antrasis gautas laiškelis:

“Hmm.. Kada tai įvyko? Ach taip, tiesa. 2012 metų birželio 10 dieną. Ironiška, kad po tiek laiko vis dar prisimenu tikslią datą ir viską, kas nutiko. O juk su tuo vaikinu jau nebendrauju daugiau nei pusė metų.

Taigi, tai buvo graži, saulėta sekmadienio popietė. Buvome susitarę su juo nueiti pasivaikščioti į parką, pakalbėti. Keista, juk pažinojau jį vos dvi dienas, nors mokiausi vienoje mokykloje su juo jau septynis metus!

Tiesa, viskas prasidėjo ne itin romantiškai. Parkas tą dieną buvo pilnas žmonių, tad kol radome vienas kitą didelėje minioje, užtrukome apie valandą. Susitikę nuėjome nusipirkti ledų. Tuomet keliavome toliau nuo minios, nuo triukšmo, į parko vidurį. Susiradome suoliuko. Dieve, tuomet jaučiausi kaip kokiame filme. Muzika kažkur tolumoje, parko apsuptis, ledai rankoje, tobulas vaikinas šalia, saulė. O Dieve dievuliau..

Na, kurį laiką sėdėjome ir kalbėjome. Vėliau ėmėme juokauti kaip maži vaikai. Jis mane apkabino. Kurį laiką taip ir sėdėjome apsikabinę, pasišnabždėdami karts nuo karto. Jaučiausi tokia beprotiškai laiminga! Net nepagalvojau, kodėl jis tai daro ar panašiai. Man tiesiog nerūpėjo. Tuomet jis atsitraukė, kurį laikė tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo man į akis. O tada.. tada viskas įvyko tokiu žaibo greičiu, kad net nesupratau, kas nutiko. Iki šiol nesuprantu. Jis tiesiog ėmė ir prisitraukė mano veidą arčiau savojo. Tuomet pabučiavo. O juk pažinojo mane vos dvi dienas! Nebuvau jam nei mergina, nei kas.. O jis ėmė ir pabučiavo. Jaučiausi taip.. nepaprastai. Nenusakoma žodžiais. Tą akimirką tarsi turėjo gausti visi pasaulio varpai, sprogti visi fejerverkai, groti maršai ir t.t.! Tačiau buvo tylu. Tik šniokštė medžiai ir takeliu ėjo žmonės. Atsimerkiau. Jis sėdėjo ir žiūrėjo man į akis, šypsojosi. Tuomet vėl mane apkabino. Mačiau, kaip pro šalį einantys žmonės žiūri į mus, o jų veiduose atsiranda šypsnis. Pajuokos, o gal džiaugsmo? Nežinau. Tačiau žinau, kad ir pati tą akimirką šypsojausi. Buvau laiminga. Tiesiog.

Tačiau nieko nėra amžino. Kitą dieną jis pasakė, kad nežino, kas nutiko, kodėl taip elgėsi. Likom draugais. Visą vasarą bendravom, susitikdavom. Galėdavau džiaugtis jo kūno šiluma, kai apsikabindavome pasisveikindami ar atsisveikindami. Galėdavau klausytis jo juoko, žiūrėti į jo akis, į jo šypseną. Nemiegoti iki paryčių, nes susirašinėdavau su juo. Tačiau atėjo rugsėjo pirmoji, viskas pasikeitė. Jis nebeatsako į žinutes, nebekelia ragelio, nekreipia dėmesio į pasisveikinimus, šypsenas. Ignoruoja. Tiesiogine to žodžio prasme. Elgiasi taip, lyg nė nepažinotų manęs. Negana to, susimetė su mano geriausia drauge. Na, buvusia geriausia drauge. O gyvenimas ėjo. Kelis mėnesius kankinausi, verkiau, liūdėjau. Velniai griebtų, mylėjau jį. Jis buvo pirmoji mano meilė. Tačiau nepuoselėjama meilė blėsta. Taip nutiko ir man. Žinoma, iki šiol pamačius jį sukyla visi prisiminimai, tačiau nebėra skausmo. Tik ilgesys. Bet gyvenimas tęsiasi..:)”

Istorija – išties kaip iš pasakos!

Štai ir trečiasis laiškelis:

“Pirmasis bučinys įvyko netikėtai ir visiškai ne su tuo žmogumi, su kokiu aš tikėjausi, kad tai įvyks. Nesakau, kad tai blogai.

Pasibučiavome visiškai netikėtai, bet man tai buvo kažkas wow. Pats nuostabiausias jausmas, kokį tik buvau kažkada jautusi...

Turėjau draugę, kuri jau turėjo pirmąjį bučinį ir aš ją visada kamantinėdavau koks jausmas, ar jai patiko... Iš tikrųjų labai bijojau bučinio, bijojau ar man pavyks, ar mokėsiu bučiuotis... Bet tai įvyko netikėtai ir viskas buvo nuostabu. Ta akimirka, kai jo lūpos artėja prie tavųjų... Kai jos susiliečia... Kai bučiuojiesi esi taip arti žmogaus, kad net gali girdėti jo alsavimą. Žinote tą jausmą, kai įsimyli ir pilve skraido drugeliai? Kai bučiuojiesi tas jausmas būna panašus, tik šimtą kartų stipresnis.

Linkiu kiekvienai patirti tą jausmą, nes tai yra kažkas nepaprasto, neapsakomo žodžiais..”

Visi jūsų, mielieji , laiškai, kupini emocijų ir įspūdžių. Taip ir turėtų būti, kadangi kalbame apie pirmąjį bučinį , kuris dažniausiai būna tikrai nepakartojamas!

Tad, manau, jog perskaičius visus 3 laiškus, jūs laukiate rezultatų?

Bet pradėsiu nuo vertinimo kriterijų, kad viskas būtų sąžininga ir tikslu.

Taigi, vertinau pagal 3 kriterijus. Iš viso, už laišką galėjote gauti 5 taškus!

Istorijos pradžia, jos išsamumas. (1t.)
Vaizdingumas, emocijų perdavimas (1t.)
Temos išpildymas. (3t.)

Taigi, susumavus taškus, gavau tokius rezultatus:

Vienas iš laiškų surinko 3t. Kadangi laiške istorija buvo perteikta iš ties šauniai, tačiau trūko temos atskleidimo. Trūko daugiau bučinio aprašymo.

Kitas laiškas surinko 4t. Trūko istorijos pradžios, nuo ko viskas prasidėjo. Bet emocijos buvo perteiktos išties stulbinamai, o ir tema atskleista pilnai.

Laimėjęs laiškas surinko visus 5t. Buvo ne tik puikiai atskleista tema, bet ir emocianaliai bei vaizdžiai perteikta istorija.

Taigi, skelbiu, jog šios savaitės “Paauglystė mano gyvenime” rubriką laimėjo: Erika Tomaševič (jos laiškas buvo antrasis)

Sveikinu tave ir kviečiu pasikviesti mane į fb: Laura Žiupsnytė, ir aptarti likusius reikalus.

O kitus, kviečiu nenusiminti, ir kadangi, rubrika ką tik startavus, o aš esu labai laiminga, kad jūs man parašėt, visa ko atidarymo proga, suteikiu progą ir jums sudalyvauti interviu. Tad jei yra noro, susisiekite su manim Facebook.

Ačiū už dalyvavimą. Ir greitu metu (tikriausiai ryt) paskelbsiu, šios savaitės temą.

Geros jums dienos .