Dabar, kai rašau šį straipsnį, esu dvyliktokė. Ir be daugelio dalykų, kurie dabar vyksta mano gyvenime, vis dar atrandu laiko kažkam kitam. Ir gal atrodytų, kad tokius straipsnius turėtų rašyti žmonės, išgyvenę šį etapą, taip sakant, iš savo perspektyvos, aš visgi išdrįsiu papasakoti apie savo patirtį ir tai, kaip gi man sekasi tvarkytis su paskutiniųjų metų mokykloje rūpesčiais ir reikalais. Bus savotiškas reportažas iš įvykių vietos, kuris, manau, kam nors tikrai pravers. Galbūt tau tai aktualu jau dabar, galbūt bus aktualu vėliau. Bet kuriuo atveju, pasakosiu apie save ir savo patirtį, tikiu, kad bus ir kitokių nuomonių.
Taigi. Dvylikta klasė. Ji ateina greičiau, nei galvoji. Asmeniškai man visas laikas mokykloje ėjo gana lėtai, tačiau staiga susivokiau, kad štai ir jie, paskutiniai metai. Pirmas dalykas, kuriam turi būti pasirengusi, yra kalbos apie egzaminus, kurios prasidės nuo pirmos pamokos rugsėjo mėnesį. Tau atrodys, kad iki egzaminų dar kaip iki mėnulio, nes juk vasara tik pasibaigė, tu dar nespėjai priprasti prie ankstaus kėlimosi, o tau jau nuo pirmos dienos kalba apie egzaminus. Kokia nesąmonė, na, bent jau man taip atrodė. Žinoma, apie VBE (valstybinius brandos egzaminus) jau tikrai ne kartą girdėjai, bet greičiausiai jie tau atrodė labai tolimi ir nerealūs. O dabar ateini į mokyklą visa įdegusi ir pailsėjusi, ir tau iškart trenkia per veidą realybės skuduru: reikia mokytis, nes jau visai greitai egzaminai. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kam visa ta panika, iki egzaminų dar tikrai toli (bent jau 9 mėnesiai), bet tiesa dar ir ta, kad jie visgi greitai praeis, nors man taip atrodė ne visada. Bet tai nekeičia fakto, kad kasdieniai priminimai apie tai, kad egzaminai jau arti, jums reikia mokytis, jūs laikysit egzaminus ir t.t. labai erzina. Aš ŽINAU, kad laikysiu egzaminus, gerai? Gal jau galima nusiraminti?
Pirmi 6 mokslo metų mėnesiai šliaužė neįtikėtinai lėtai. Viena diena truko kaip savaitė. Atrodė, kad aš užstrigau kažkokioje keistoje vietoje, kurioje laikas stovi. Beje, dar vienas dalykas, kuris tau tikrai nutiks, tai padidėjęs krūvis mokykloje. Tą pajausi gana greitai. Nuolat reikės kažką rašyti, ruoštis, atsiskaitinėti, ir tą darysi dažniau nei bet kada anksčiau. Prie viso to prisidės nerimą keliančios mintys apie ateities planus, nes tu tik dabar suvokei, kad tas mistinis "kai užaugsiu" jau beveik įvyko. Greičiausiai pradėsi intensyviai mąstyti apie savo veiklą po mokyklos. Ir ne tik mąstyti, o imtis konkrečių veiksmų. Kartais gali atrodyti, kad visko tiesiog per daug, nes iš vienos pusės tave spaudžia mokytojai su nuolatiniais priminimais apie egzaminus (rimtai, nebus nė vienos pamokos, kurioje neišgirsi šio žodžio), iš kitos pusės tave spaudžia būsimas gyvenimas, studijų pasirinkimas ir t.t. Taigi nenuostabu, kad gali jaustis beviltiškai. Atrodys, tavo gyvenimas kažkoks keistas, jis lyg ne tavo. Mano atveju buvo kaip tik taip. Laikas šliaužė lėtai, diena po dienos. Atrodė, aš amžinai žiūrėsiu į šaltą sniegą pro langą ir pilką dangų. Ir, nuoširdžiai, aš buvau taip pavargusi nuo visko... Bet netikėtai atėjo ir praėjo šimtadienis, o su juo sulaukiau ir pavasario. Ir čia aš supratau, kad liko vos trys mėnesiai.
Kalbant apie dalykus ir mokymosi programą, turiu vieną įdomų pastebėjimą. Realus mokymasis vyksta tik 11-12 klasėse, nes egzaminai būna tik iš šių dviejų metų programos. Taigi aš nelabai suprantu, ką mes veikiame visus 10 metų iki tol ir kodėl negalima paskirstyti programos tolygiau, nes dažnai susidaro įspūdis, kad į mokinius norima prigrūsti kuo daugiau egzaminui reikalingos informacijos. Būtent prigrūsti. Ir kuo greičiau.
Taip, "pats smagumas" dar laukia, bet vis dėlto faktas tas, kad liko visai mažai. Jau prasideda išleistuvių ir vasaros atostogų planavimas, jau jauti laisvės kvapą ir ne taip baisu, nes egzaminai ateis ir praeis. Žinoma, gali bijoti ir drebėti, bet ar tai padės? Tačiau yra vienas dalykas, kuris iš tiesų gąsdina. Tai gyvenimas po mokyklos, kuris visai arti. Pagrindinis sunkumas tame, kad tau pirmą kartą gyvenime reikia pasirinkti. Nes nuo tos akimirkos, kai pabaigsi mokyklą, kursi savo gyvenimą pati. Dauguma žmonių iš tiesų nelabai žino, ko jie nori. Tai yra visiškai normalu, ne visi gimsta turėdami aišku pašaukimą. Todėl reikia bandyti ir ieškoti. Asmeniškai man buvo papildomų rūpesčių dėl šito, nes stojau į užsienio universitetus, o dokumentų paruošimas atėmė šiek tiek laiko. Kartais nesuprantu, ar tai vyksta su manimi. Sunku įsivaizduoti savo gyvenimą vėliau, jis atrodo toks neapčiuopiamas... Visi aplink atrodo tokie išprotėję, o gal tai tik mano problema. Susidaro įspūdis, kad visi staiga atsibudo iš miego.
Ar užtenka laiko pomėgiams/poilsiui/draugams? Priklauso nuo tavęs. Gali viską suderinti, jei nori. Ir jei nesimokau kiaurą parą, nors tai irgi priklauso nuo žmogaus. Ar reikalingi korepetitoriai? Vėlgi, priklauso nuo tavęs. Kokio rezultato tikiesi, koks tai dalykas ir ant kiek tau tai svarbu. Nežinau, ar taip jau labai būtina siekti to norimo šimtuko. Na, gausi jį, ir kas toliau? Turėk tikslus, žinok, ko tau norisi, bet nespausk savęs per stipriai. Taip, dvyliktoje klasėje krūvis padidės, teks ruoštis ne tik egzaminams, bet ir anglų bei lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitoms, tačiau dažniausiai tame nėra nieko ekstremalaus ir šokiruojančio. Galiausiai, juk jau dešimtoje klasėje teko patirti ir sužinoti, kas yra kalbėjimo įskaita ir kaip jai pasirengti. Iš esmės, panašus dalykas tavęs lauks ir dvyliktoje klasėje, tik tekstą reikės pasirašyti ir išmokti šiek tiek ilgesnį.
Sunkiausias dalykas yra net ne mokslai. Labiausiai nustebina pats suvokimas, kad tai jau paskutiniai tavo metai mokykloje. Nieko keisto, juk skyrus kažkam net dvylika savo kol kas dar trumpo gyvenimo metų prie to priprantama. Mokykla, mokytojai, draugai, mano spintelė ir suolas matematikos kabinete, kuriame sėdžiu jau kelintus metus, valgykla ir persirengimo kambarys, kuriame prieš kūno kultūrą dažnai vyksta patys įdomiausi pokalbiai - visa tai jau seniai tapo mano natūralios ir įprastos aplinkos dalimi, todėl sunku įsivaizduoti, kad po kelių mėnesių teks visa tai palikti ir išeiti kažkur, kur jau niekas nebus už mane atsakingas. Mokykla man visada atrodė kaip kažkais pastovaus ir nesibaigiančio, bet galiausiai laikas ima bėgti nenumaldomai greitai, sukeldamas neramių minčių apie ateitį.
Vėlgi, gal neturiu teisės dalinti patarimų, bet visgi rekomenduoju pailsėti ir per daug nesinervinti. Patikėk, nuo to niekam geriau nebus, pirmiausia tau. Ramiai į viską žiūrėk ir būtinai atrask laiko kitoms veikloms, sportui ir poilsiui. Tikrai kartais gali apnikti jausmas, kad labai pavargai, tačiau pagalvok, liko juk visai nedaug. Tai - tavo paskutiniai metai mokykloje, todėl pasistenk bent kažkiek pasilinksminti ir susirink tiek gerų prisiminimų, kiek tik gali (praktika rodo, kad po mokyklos greičiausiai nesusitiksi su dauguma buvusių klasiokų).
Kol kas tai viskas, ką noriu pasakyti. Neabejoju, kad dar bus, ką papasakoti, todėl jei įdomu sužinoti, kaip man sekėsi laikyti egzaminus ar apie mano stojimą į universitetą, būtinai parašysiu ir apie tai. Beje, gal yra jau baigusių mokyklą? Būtų labai įdomu paskaityti apie kitų žmonių patirtį.
Sunkiausias dalykas yra net ne mokslai. Labiausiai nustebina pats suvokimas, kad tai jau paskutiniai tavo metai mokykloje. Nieko keisto, juk skyrus kažkam net dvylika savo kol kas dar trumpo gyvenimo metų prie to priprantama. Mokykla, mokytojai, draugai, mano spintelė ir suolas matematikos kabinete, kuriame sėdžiu jau kelintus metus, valgykla ir persirengimo kambarys, kuriame prieš kūno kultūrą dažnai vyksta patys įdomiausi pokalbiai - visa tai jau seniai tapo mano natūralios ir įprastos aplinkos dalimi, todėl sunku įsivaizduoti, kad po kelių mėnesių teks visa tai palikti ir išeiti kažkur, kur jau niekas nebus už mane atsakingas. Mokykla man visada atrodė kaip kažkais pastovaus ir nesibaigiančio, bet galiausiai laikas ima bėgti nenumaldomai greitai, sukeldamas neramių minčių apie ateitį.
Vėlgi, gal neturiu teisės dalinti patarimų, bet visgi rekomenduoju pailsėti ir per daug nesinervinti. Patikėk, nuo to niekam geriau nebus, pirmiausia tau. Ramiai į viską žiūrėk ir būtinai atrask laiko kitoms veikloms, sportui ir poilsiui. Tikrai kartais gali apnikti jausmas, kad labai pavargai, tačiau pagalvok, liko juk visai nedaug. Tai - tavo paskutiniai metai mokykloje, todėl pasistenk bent kažkiek pasilinksminti ir susirink tiek gerų prisiminimų, kiek tik gali (praktika rodo, kad po mokyklos greičiausiai nesusitiksi su dauguma buvusių klasiokų).
Kol kas tai viskas, ką noriu pasakyti. Neabejoju, kad dar bus, ką papasakoti, todėl jei įdomu sužinoti, kaip man sekėsi laikyti egzaminus ar apie mano stojimą į universitetą, būtinai parašysiu ir apie tai. Beje, gal yra jau baigusių mokyklą? Būtų labai įdomu paskaityti apie kitų žmonių patirtį.
0 Komentarai