II - oji meilės istorija! Paskaitykit!

Taigi, labai malonu, kad sulaukiau dar vienos meilės istorijos. Jeigu dar bus norinčių pasidalinti savo istorijom siūskit jas iki rytojaus neringa.kev@gmail.com laukiu VISŲ!
Na o ši herojė nepanoro kad sakyčiau jos vardo, tad pavadinkim ją Gabija.

Taigi viskas įvyko daugiau nei pusę metų atgal. Tuo metu buvau išvykusi į Palangą, į sanatoriją. Ten ir sutikau jį. Vaikiną, kuris buvo ypatingas. Nežinau kuo, bet man jis buvo kažkas.. kitokio. Jis buvo mielas, jautrus, užjaučiantis, linksmas, visuomet su šypsena. Ir neslėpsiu - jis buvo gražus. Tamsūs plaukai, tamsios akys, nuoširdi šypsena. Ir kabės. Prieš sutinkant jį visuomet maniau, kad kabės vaikinams netinka. Tačiau pamačiusi jį - persigalvojau. Ir tuomet bekalbant su drauge man į galvą šovė mintis "Kaži, koks jausmas būtų su juo bučiuotis?". Tačiau ta mintis staigiai atsiradusi, staigiai ir užgeso..

Tačiau kadangi aš ir mano draugė labai gerai bendravome su visais sanatorijos paaugliais, o ypač vaikinais, gerai bendravome ir su juo. Juolab tuomet, kai pasirodė, kad jo kambarys vos per dvejus kambarius nuo mūsiškio. Kiekvieną vakarą sėdėdavome su juo ir jo kambariokais. Du kartus net bėgome pas juos į kambarį vidurnaktį, nors puikiai žinojome, kad mus gali pagauti, o tuomet sulauksim bausmės. Tiesą sakant, vieną kartą mus pagavo, tačiau atsipirkom tik įspėjimu. 

Ir vieną dieną visas mūsų korpusas kartu su aukle nuėjome prie jūros. Buvo geras oras, nors ir buvo pats rudens vidurys. Ėjau pačiame būrio gale, atskirai nuo visų. Visos mano draugės ėjo su draugais ar net vaikinais, kuriuos gavo sanatorijoje, tuo tarpu aš buvau viena. Prieš save mačiau einant jį ir draugus. Ir staiga jis sustojo, kažką sukuždėjo vaikinams ir atsisukęs, ėmė artėti prie manęs. Iš kart pagalvojau, kad galbūt už manęs yra dar kas nors, tačiau supratusi, kad čia tik aš viena, suglumau. Iš ties tai jis niekuomet su manimi nekalbėdavo. Nebent prie valgyklos stalo (mūsų "šaika" turėjome atskirą stalą), būnant kompanijoje ar karts nuo karto per pamokas. Bet retai. Dažniausiai būdavau pilka pelytė, nors iš tiesų jo dėmesio labai norėjau. Bet nieko nedariau, tik bandydavau gražiai atrodyti, jį užkalbinti. Bergždžiai. Ir štai tą kart jis atėjo prie manęs, pasisveikino. Ir nuo to prasidėjo visas mūsų pokalbis. Ėmėme kalbėti apie viską. Kalbėjome visą kelią iki jūros ir grįžtant atgal. Būnant prie jūros net apsitaškėme jūros vandeniu, nors už tai gavome pylos. Tačiau linksmai praleidome laiką.

Ir štai toks mielas bendravimas vyravo savaitę. Savaitei einant prie galo, ėjome į parduotuvę. Vėlgi kartu su juo, atsilikę nuo visų. Vėlgi kalbėjome, juokėmės. Grįžtant atgal, jis mane apkabino, atsuko veidu į save ir pabučiavo. Ko ko, bet to nesitikėjau. Žinoma, suglumau, tačiau jo neatstūmiau. Bet po kelių akimirkų jis atstūmė mane, šyptelėjo ir užsisukęs nuėjo prie savo draugų, kurie, kaip supratau, stebėjo visą šį "pasirodymą". Šis jo poelgis dar labiau mane suglumino nei pabučiavimas. Bet tai, kas įvyko po to, pribaigė mane.

Einant į valgyklą vakarieniauti, pamačiau jį susikibusi už rankų su mergina, apie kurią jis kalbėjo blogiausius žodžius. O tada jis ėjo ją apsikabinęs ir pastebėjau, kad pabučiuodamas. Ir vėliau, man einant prie atskiro stalo (nenorėjau sėdėti su juo, nes akys vis tvenkėsi ašarų), jis atėjo prie manęs su pašaipia šypsenėle ir tarė: "Negi manei, kad galėčiau su tavim būti? Visų pirma, tu man per jauna (jis buvo už mane vyresnis trimis metais), visų antra, visa tai buvo lažybos. Sorry". 

Tai atsimenu tikrai gerai, nes tokie žodžiai į atmintį įsirėžia ilgam. Ir nuo to laiko su juo nebebendravau. Naktimis verkdavau, draugės mane ramindavo. Kelis kartus net prašiau seselės raminamųjų. Tačiau net vaistai negalėjo nuraminti to, kas vyko širdyje. Iš to skausmo tiesiog drebėdavau. Vieną naktį draugė, kuri man atstojo seserį, ėmė ir atnešė man degtinės. Jos buvo vos vos, bet draugė privertė mane išgert. Šiaip negeriu, bet buvau įsitikinusi, kad padės. Ir padėjo. Išgėrus tuos kelis lašus alkoholio, protas tarsi nušvito. Supratau, kad neverta dėl jo kankintis, verkti. Tiesiog.. atsigavau. Ko gero tą kartą pripažinau, kad alkoholis kartais padeda. 

Ir nuo tos dienos stengiausi jį pamiršti. Buvo sunku, bet susidorojau. Ne po kelių dienų, ne po savaičių. Prireikė gan ilgo laiko jį pamiršti bent pusėtinai. Nebejaučiau skausmo žvelgdama į jo nuotraukas ar išgirdusi jo vardą tik po pusės metų. O dabar.. dabar viskas dar kitaip. Man jis tapo tik pažįstamu. Nebejaučiu tokio skausmo, nebejaučiu tos meilės, kurią jaučiau. Tiesa, jis buvo vaikinas, kuriam jaučiau tokius stiprius jausmus. Maniau, kad tai meilė. Ir taip manau iki šiol. Tik ko gero meilė yra pernelyg trapi ir ją lengva sudaužyti. Taip, kaip padarė jis.

Nežinau, ar tai tokia meilės istorija, kokios tikėjotės, tačiau man tai labai didelis prisiminimas.. Jis mane išmokė kentėti ir iškęsti, mylėti ir būti atstumtai. Jis mane išmokė tiesiog.. gyventi.