Rūbų istorija

Mūsų tinklaraštyje gausu su mada ir rūbais susijusių straipsnių, bet šį kartą norėčiau jums pateikti kiek kitokį su rūbais susijusį straipsnį. Mes nešiojame drabužius, juos perkame, bet ar kada nors pagalvojote kas juos sukūrė ir kokie jie būdavo senovėje? Juk priešistorėje žmonės vaikščiodavo nuogi ir tik po kiek laiko buvo pradėti nešioti rūbai. Jie smarkiai skyrėsi nuo tokių kokius nešiojame dabar. Mūsų protėvių drabužiai buvo gaminami iš vilnos, kailio, odos ir viso kito ką buvo galima rasti gamtoje. Viskas buvo natūralu ir siūta savo rankomis.  Rūbai, kuriuos nešiojo seniau kartais būdavo nepatogūs, nepraktiški ir kartais keisti. 

Avalynė
Pirmoji žinoma avalynės rūšis buvo sandalai. Juos avėjo daugelis senųjų civilizacijų, nors daugelis žmonių tuomet vaikščiodavo basi. Manoma, kad Mesopotamijos laikais kalniečiai avėjo pirmuosius batus panašius į mokasinus. Minkštuose batuose pėdai uždengti naudota oda, o jai suveržti - virvė. O pirmieji smailūs kulniukai rasti Senovės Egipte.

Džemperiai

Stori vilnoniai džemperiai buvo pirmieji drabužiai, numegzti žemyninėje Europoje, juos vilkėjo žvejai, norėdami apsisaugoti nuo vėjo, lietaus. Europiečiai apie mezgimą sužinojo iš arabų, tačiau iki XV a. ši rūbų gaminimo šaka nebuvo populiari. Manoma, kad mezgimas išsivystė iš žvejų tinklų pynimo meno. Istorikai teigia, kad žvejai netgi pagal mezginio raštą galėjo sužinoti iš kur kilęs jo savininkas.

Kostiumai

Kostiumas tapo svarbiausiu vyrų aprangos elementu XIX a. Mažiau pasiturintieji kostiumą laikė dideliu turtu ir perduodavo jį savo palikuoniams. 1830 m. manyta, kad kostiumas gali likti švarus tik tada kai po juo dėvimi apatiniai rūbai. XIX a. pabaigoje vyras, užėmęs gerą padėtį visuomenėje,  galėjo turėti iki šešių rūšių kostiumų : proginius kostiumus su trijų rūšių apsiaustais ir laisvesnio stiliaus kostiumus su skirtingais švarkais. XIX a. pabaigoje kostiumus pamėgo ir  moterys, užsiimančios įvairiomis sporto šakomis.

Apsiaustai

Jau senais laikais, apsiaustus nešiodavo tiek moterys, tiek vyrai. Jie būdavo siuvami iš įvarių medžiagų, spalvų, formų.  XIX a. viduryje sukurtas lietpaltis buvo siuvamas iš lietui nepralaidžios medžiagos. 1823 m.  lietpalčių gamybą užpatentavo Čarlzas Makintošas. Siuvėjams buvo sunku dygsniuoti šią medžiagą, todėl jie atsisakė kasdien lietpalčius. Dėl šios priežasties Č. Makintošas atidarė savo gamyklą, kurioje buvo pradėti gaminti pirmieji lietpalčiai. Lietpalčių gamybos sistema iš esmės nepasikeitė iki maždaug XX a.

Kelnės

Šiuolaikinės kelnės buvo sukurtos XIX a. Yra žinoma, kad moterys mūvėjo kelnes jau senovės Persijoje. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje vyrai vilkėjo palaidines, bet dėl metalinių šarvų šie apdarai buvo sunkūs ir nepatogūs nešioti, todėl vyrai pradėjo mūvėti ilgas kojines, vėliau bridžus - trumpas kelnes, tvirtinamas žemiau kelių ir mūvimas ant ilgų kojinių. Apie 1830 m. vietoje bridžų pradėta siūti blauzdas aptempiančias kelnes, kurias vadino raitūzais. Po 1830 m. kelnės tapo ilgesnės ir platesnės per kulkšnis. Nuo tada kelnės tapo pagrindine vyrų aprangos dalimi.

                                 

Marškiniai.

Iki renesanso Europoje pradžios marškiniai buvo laikomi apatiniais rūbais, todėl atidengęs marškinius, aukštą padėtį užimantis vyras būtų likęs nesuprastas. Vėliau uždengti marškinius tapo sunku, nes buvo madinga iškirpti ir apsiuvinėti drabužių dalis apie pečius, krūtinę ir po ranka.  XIX a. pabaigoje jau buvo įprasta visiškai atidengti marškinius. Tais laikais marškiniai turėjo aukštas iškrakmolytas apykakles, bet  1917 m. metais buvo nustatyta, kad apykaklei spaudžiant kaklą pablogėdavo rega, todėl apykakles imta rišti kaklairaščiu, tokiu, kokį naudojami iki šių dienų.

Suknelės

XIX a. 8- ajame dešimtmetyje suknelė buvo sukurta kaip pakaitalas tuometinėms glaudžiai aptemptoms suknelėms. Meniškai nusiteikę žmonės manė, kad tuometinė moteriškų drabužių mada buvo nesveika ir ribota. Estetišką suknelę sudarė pagrindas su plačiomis rankovėmis ir paprasčiausias sijonas, išlaisvinantis moteris nuo kelių medžiagų sluoksnių naštos. Nors iš pat pradžių estetiška suknelė nebuvo populiari, tačiau vėliau ji tapo meniška suknele, kuria imta prekiauti XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Moterys pradėjo pirkti jas ne dėl noro maištauti, o dėl patogumo.

Sijonai

Renesanso laikotarpiu sijonai vis platėjo. Visoje Europoje išpopuliarėjo ispaniškasis sijonas su lankais. Ispaniškąjį sijoną sudarė krinolinas ir ant jo uždėta sijono medžiaga. Lankai buvo gaminami iš banginio ūsų arba iš karklo vytelių ir perveriami per specialias kilpeles sijono vidinėje pusėje . Iš lankų sudarytas rėmas padarydavo sijoną labai platų ir suteikdavo jam varpo formą. Plačiausi ispaniškieji sijonai (krinolinai) buvo dėvimi maždaug XVII a.  Istorikai teigia, kad kai kurie sijonai su lankais galėjo būti 5.5 m pločio. Jie padarė įtaką netgi architektūros kūriniams : pavyzdžiui imta statyti platesnes laiptines.

Iš karto atsiprašau, kad neįkėliau nuotraukų, atitinkančių tekstą, bet kadangi aš dabar be interneto ( dėkoju 'labas naktims', kad išvis matot mano straipsnį ). Vien šias nuotraukas įkelti truko apie pusvalandį! Tikiuosi straipsnis patiko, laukiu komentarų ir sudie!

Jeigu turite pasiūlymų, klausimų laukiu jūsų laiškų vievutele@gmail.com