Suispažįstame su poetu V. Mačerniu

Jei paklausčiau Jūsų ar žinote kokį nors ne itin garsų lietuvių poetą, ar atsakytumėt? Ar rastumėt atsakymą į šį itin lengvą klausimą? Jaučiu, kad nedaugelis pasakytu jog žino. Šiais laikais, suaugę, kartu ir paaugliai, nebesidomi senų laikų literatūra, eilėraščiais, poemomis. Viską ką žino tai nešvankius muzikos žodžius, istorijas apie nelaimingas šeimas, kurios yra rašomos kas antroje knygoje... Keiksmažodžius, be kurių kasdienybėje net suaugę neištveria nė dienos.. Galėčiau vardinti ir vardinti, bet ar tai kažką pakeis. Aišku, aš žinau, kad yra tokių kurie numoja į tai ką išvardinau ir nuoširdžiai domisi praeito amžiaus kūriniais.. Tokius žmones ypatingai gerbiu. Kadangi jie būna labiau išprusę, jų kalboje, galima rasti neįtikėtinai skambių, bei dabar nenaudojamų žodžių. Galbūt kažkas suprato linko aš suku, kai kas ir ne, bet šiandien noriu Jus supažindinti su vienu ypatingu žmogumi, tai – Vytautas Mačernis.

  

Vytautas Mačernis – ne itin garsus lietuvių poetas, bet žinomas už savo netradicinius eilėraščius, dainas, poemas... Autorius gimė Šarnelėje (Žemaitijoje) 1921m. Birželio 5d. o mirė labai jaunas 1944m. spalio 7d. Gausioje šeimoje, kurioje gimė 13 vaikų, bet užaugo vos 7, jis buvo antrasis vyriausiasis šeimoje. Daug kas sako, jog jo motina laukė dukters, vietoj antrojo sūnaus. Galbūt todėl, ji taip nusivylė ir nemylėjo Vytauto... Daugiausiai jį augino senelė, kurią jis labai mylėjo ir jos garbei, parašė net keletą eilėraščių.

Pirmuosius eilėraščius pradėjo rašyti Telšių gimnazijoje. Jis buvo itin susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus, bet buvo per daug užsisklendęs savyje.... Viename laiške, jis rašė taip: „Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

Nerašysiu kur jis mokėsi, ką studijavo ir t.t. Tik noriu paminėti, jog jis gyveno itin trumpai, vos 23 metus.. O mirė kai jam važiuojant vežimu, į galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra.

  

Kodėl rašau apie šį poetą? Turbūt todėl, kad mane sužavėjo jo eilėraščiai. Ieškojau ko nors, kas man patiktu ir tiktu skaitovų konkursu. Radau.

Jei atvirai, visa jo kūrybą pripildyta niūrios nuotaikos, tamsos, bet galima rasti ir šiltesniu eilėraščių... Kadangi jis buvo itin jautrus žmogus, nelikdavo abejingas Lietuvai, sovietinei okupacijai, antrajam pasauliniam karui ir kitiems įvykiams... Tai ir nulėmė jo eilėraščių nuotaiką.

Vytautas Mačernis turėjo daug neatsakytų klausimų, kurie jį domino. Jis bandė į juos atsakyti, ar bent jau ieškojo atsakymų į juos. Bandė ir norėjo pažinti jį supantį pasaulį, galbūt todėl, jo eilėraščiuose yra iškeliami tokie sudėtingi klausimai..?

Ir štai vienas eilėraštis: 

Aš pažinau karalių tavyje

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: “Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty”.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

Šarnelė, 1942.VII.3

 Nežinau ar patiko, ar ne. Tiesiog norėjau į blog'ą įnešti kažko tai naujo. Kas mane domintu ir kas patiktu. Galbūt žinot šį poetą, galbūt ne, galbūt patiko straipsnis, galbūt ir ne... Bet tikiuosi, jog atsiras tokių, kurie domisi tuo. :)

Evelina :*