Pavojingas, nenuspėjamas bei intriguojantis „Sostų žaidimas“

Turbūt daugumą jūsų šiuo metų laiku kankina tas pats įkyrus klausimas - ką veikti rudenį? Ką veikti, kai namų darbai jau padaryti, o dėl vis labiau prastėjančio oro visai nesinori lysti į lauką? Taip jau būna, kad rudenį iš proto veda rutina ir nenumaldomas vasaros ilgesys, nėra noro imtis dideliems darbams, reikia tik kaip nors „prastumti“ laiką. Nors taip pat yra dalis, kuri skundžiasi jo stoka bei dideliais krūviais mokykloje, tačiau juk visada išeina atrasti vieną, kitą laisvą valandėlę, per kurią galima paskaityti įdomią knygą ar pažiūrėti mėgstamą serialą. Jeigu rinksitės mano mylimą „Sostų žaidimą“, garantuoju, jog įsitrauksite į visiškai naują fantastinį pasaulį, kuris gerokai praskaidrins nykius bei monotoniškus rudens vakarus.

„Sostų žaidime - pergalė arba mirtis!“

„Ugnies ir ledo giesmė“ - taip savo epinę fantastinę sagą pavadino autorius Džordžas Martinas (angl. George R. R. Martin). Ši nepaprasta istorija sužavėjo itin stambią televizijos kompaniją „HBO“ ir 2011-aisias metais žydruosiuose ekranuose pasirodė draminis serialas „Sostų žaidimas“ (angl. „Game of thrones“).  Dar nė neįpusėjus pirmajam sezonui, „Sostų žaidimas“ pavergė tūkstančių fantastikos (ir ne tik!) megėjų širdis, prie ekranų prikaustė netgi didžiausius kino kritikus.
Visa „Ugnies ir ledo giesmės“ istorija sukasi apie septynių garsių dinastijų kovą dėl geležinio sosto, kuriame sėdintis vienintelis karalius valdo septynias Vesteroso karalystes. Garsiosios šeimos įvairiausiomis, kartais netgi labai žiauriomis priemonėmis kovoja dėl valdžios, dažnai be gailesčio praliedami kraują. Čia herojai niekada negali žinoti kas iš tiesų yra jų priešai. Draugai, antrosios pusės ar netgi tikri broliai yra pasiruošę žudyti vieni kitus dėl naudos. Iš pažiūros, visa tai labai primena viduramžių gyvenimą, tačiau „Sostų žaidimas“ turi ir kitą, tamsesnę pusę.
Prieš tūkstančius metų Vesterose skraidė drakonai ir klajojo pavojingi, viską žudantys padarai. Dabartiniai karalystės gyventojai apie šiuos sutvėrimus žino tik iš senolių pasakojimų bei legendų, tačiau galbūt išaus diena kai jie sugrįš..? Didinguosius miestus bei jų valdovus nuo atšiauraus, tamsaus bei pavojų pilno miško saugo didžiulė ledo siena. Ją prižiūri garbingieji nakties sargybos vyrai. Tačiau miškuose pilna laukinių žmonių genčių, kurių gyvenime taip pat gausu intrigų. Istorijai rutuliojantis jie taipogi atranda daug sąsajų su pagrindiniais veikėjais.

Vesteroso žemėlapis

„Sostų žaidimo“ veiksmas vyksta  mano jau minėtame, autoriaus sukurtame Vesteroso žemyne, kuriame yra septynios karalystės. Dž. Martino fantazijoje gimė viskas, netgi mažiausios smulkmenos, be kurių šis pasaulis neatrodytų toks patrauklus. Vesterose klimato sąlygos labai nepastovios - vasara gali tęstis dešimtis metų, o žiema - nors ir visą gyvenimą... Kalbant apie geografines zonas, karalystės vienas šiauriausių taškų yra milžiniška ledo siena, o pietuose gausu sausų dykumų. Visi seriale vaizduojami miestai primena tuos, kuriuos matome savo istorijos vadovėliuose, tačiau iš tiesų filmavimas vyko visiškai realiuose pasaulio taškuose. Kol kas serialas buvo filmuojamas šiose šalyse: Šiaurės Airijoje, Maltoje, Maroke, Kroatijoje bei Islandijoje. Specialiai „Sostų žaidimui“ buvo sukurta nauja kalba, vadinama dotrakų, kurioje yra apie 3000-ius žodžių. Taip pat Vesteroso gyventojai turi savo religiją, iš dalies panašią į pagonių tikėjimą, tikima į daugybę senųjų bei naujųjų dievų.

2010-aisiais metais mano jau minėta televizijos kompanija „HBO“ pradėjo kurti serialą pagal epinę knygų seriją. Nuo pat pirmųjų serijų, „Sostų žaidimas“ sulaukė didelio žiūrovų bei kritikų dėmesio ir išties daug labai gerų atsiliepimų. Emmy apdovanojimuose „Sostų žaidimas“ laimėjo geriausio draminio serialo nominaciją, taip pat buvo apdovanotas ir Auksiniuose gaubliuose, kaip geriausias televizijos serialas. Jame vaidina tokie aktoriai, kaip Sean Bean, Lena Headey, Emilia Clarke, Peter Dinklage ir kiti. 

George R.R. Martin geležiniame soste.

Na, o pats Dž. Martinas neretai lyginamas su tikru fantastikos gigantu Džonu Tolkienu, sukūrusiu didingąją „Žiedų valdovo“ trilogiją. „Ugnies ir ledo giesmės“ autorius gimė 1948-ųjų rugsėjo 20-ą dieną, Naujajame Džersyje. Rašytojas augo gana skurdžioje šeimoje, o mokykloje atrodė nelabai kuo išsiskiriantis paauglys. Tačiau prasidėjus legendinių „Marvel“ komiksų erai, Martinas suprato, kad fantastika bei mokslinė fantastka - jo sritis. Dažnai iš „Sostų žaidimo“ maniakų autorius sulaukia pykčio kupinų laiškų, dėl to, kad skaitytojams tenka ilgai laukti naujos sagos dalies. Tačiau jis turi itin tvirtą požiūrį šiuo klausimu -  rašytojas įsitikinęs, jog tol kol jam pačiam romanas neatrodys puikus ir pilnai išbaigtas, niekam to nepublikuosiąs. Šis rašytojas dar įdomus tuo, jog fantastinį kūrinį sugebėjo pateikti kitaip, ne šabloniškai, o itin realistiškai, galbūt todėl ši istorija ir sulaukė tokio didelio populiarumo. Ne paslaptis, kad yra daugybė žmonių, kuriems fantastika visai ne prie širdies, tačiau Martino romanuose taip pat daug aprašomas žmonių gyvenimas, jų santykiai bei konfliktai.

Leidyklos „Alma Littera“ dėka, Į lietuvių kalbą jau išverstos dvi „Ugnies ir ledo giesmės“ knygų serijos dalys.

Taigi, „Sostų žaidimas“ be abejonės yra romanas, kuris įtraukia nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio, ar serialo minutės. Jis labai intriguoja, niekada negali žinoti, netgi nuspėti kas vyks toliau. Iš pradžių gąsdinanti veikėjų gausa laikui bėgant tampa gerai pažįstama, mylima ar nekenčiama, herojai neretai charakteriu atspindi šiuolaikinius žmones, o tai verčia susimąstyti bei pasimokyti. Nepaisant daugybės brutalių scenų, visiems, mėgstantiems fantastiką, dramą, intrigas bei įnirtingas kovas, šimtu procentu rekomenduoju „Sostų žaidimą“.